31/05/21

ROMANAS VIKTIUKAS IR JO „MEISTRAS IR MARGARITA"

Romano Viktiuko inscenizacija (paskutinė sceninė versija) pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita"
Projekto vadovas – Romano Viktiuko teatro meno vadovas Denis Azarov (Maskva)
Spektaklio režisierius – LRDT vyr. režisierius Vladimir Gurfinkel (Vilnius)
Projekto kuratorės: Evgeniya Shermeneva (Ryga), Olga Nikiforova (Maskva)
Romano Viktiuko teatro režisierius – Aleksandr Zujev (Maskva)

 

Projekto techninio aprūpinimo grupė

 

Lietuvos rusų dramos teatras:
Garso režisierius – Artūras Staševskis
Apšvietėjas – Jurgis Latonas
Kostiumininkė ir rekvizitorė – Egidija Eringienė
Operatorius – Andrius Seliuta

Romano Viktiuko teatras:
Transliacijos inžinieriai: A. Klimin, V. Chromov
Garso režisierė – L. Platonova
Apšvietėjai: А. Diomin, A. Starostin
Kostiumininkė – А. Volkova
Techninės grupės koordinatorius – J. Kasjanenko

 

„Rengiame šį projektą – dviejų teatrų teletiltą, pagerbdami atmindami milžiniško talento režisierių Romaną  Grigorjevičių  Viktiuką. Pasitelksime visą praėjusių karantino metų patirtį, kai teatrai persikėlė į internetą, ir išbandysime naują mūsų teatrams formatą – vieno veiksmo dalyvių sąveiką per nuotolį iš skirtingų miestų. Aktoriai iš  Vilniaus, kurie vaidino R. Viktiuko spektaklyje, skaitys savo vaidmenis iš paskutinės inscenizacijos versijos  kartu su naująja R. Viktiuko mokinių karta iš jo vardo teatro Maskvoje“, – sako projekto iniciatorė ir koordinatorė, teatro kritikė Jevgenija Šermeneva (Evgeniya Shermeneva).

Ji siūlo po skaitymų pasilikti ir pakalbėti apie mylimą režisierių, prisiminti jo repeticijas, darbo su aktoriais būdą, kūrėjo vaizduotę ir svajones teatre. „Nes mūsų širdyse R. Viktiukas visiems laikams liko dvasios švente, ryškiu meno magu, nepamirštamu žmogumi ir, be abejo, ypatingu režisieriumi abiejų teatrų Vilniuje ir Maskvoje likimuose“, – sako J. Šermeneva.

Vieno iš pačių sunkiausiai į sceną perkeliamų pasaulinės literatūros kūrinių – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ pirmą kartą R. Viktiukas ėmėsi 1988 m., statydamas spektaklį Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. Šis tekstas neapleido režisieriaus daug metų iki  2001-ųjų, kai R. Viktiukas grįžo prie jo bendrame Nižgorodo jaunimo ir Nižgorodo dramos teatrų projekte, o po dvejų metų perkėlė šį spektaklį į savo teatro sceną Maskvoje, kiek pakeitęs ir pritaikęs savo aktorių individualybėms. Čia šis spektaklis rodomas jau 20 metų.

O štai kaip 1987-ųjų Lietuvos rusų dramos teatrą prisimena aktorius Jurijus Ščiuckis:  „Tuomet teatre viskas buvo gerai, tačiau viduje kažkas pasikeitė. Atrodo, viskas ėjosi puikiai: buvo statomi įvairūs spektakliai, anšlagai tapo įprasti, bet kolektyvo viduje staiga atsirado kažkoks nepasitenkinimas ir nerimas. Žodžiu, jį (R.Viktiuką, jau kūrusį Vilniuje anksčiau) įkalbėjo atvykti į  ir sukurti keletą spektaklių. Taip mūsų teatre gimė Liudmilos Petruševskajos „Muzikos pamokos“ ir M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, labai papuošę repertuarą. Spektakliuose vaidino režisierius ir žiūrovų mylimi aktoriai:  Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Valentina Motovilova ir kt. Spektaklis Vilniuje buvo rodomas apie dešimt metų pilnose salėse. Jo dekoracija buvo sudėtinga, dviaukštė. Kažkuriuo metu buvo nuspręsta, kad dekoracija tapo pavojinga, be to, dažnai keitėsi aktoriai. Taigi 1997 ar 1998 m. spektaklis buvo nurašytas.“

 

Spektaklyje vaidina

Lietuvos rusų dramos teatras:

Begemotas – Sergej Zinovjev
Azazelas – Dmitrij Denisiuk
Volandas – Aleksandr Agarkov
Korovjevas – Jurij Ščiuckij
Gela – Тatjana Genzel

 

Romano Viktiuko teatras:

Sergej Zacharin    
Jurij Ponomarenko
Аleksandr Semionov
Stanislav Motyriov
Marija Kaznačejeva 
Dmitrij Tagdajev
Aleksandr Zujev

 

 

 

. . . skaityti toliau

20/12/17

HEDA GABLER

Režisierė – Eglė Švedkauskaitė
Scenografė – Patricija Vytytė
Kostiumų dailininkė – Dovilė Paulauskaitė
Kompozitorius – Gabrielius Zapalskis
Šviesos – Viliaus Vilučio
Vaizdo projekcijų autorius – Pijus Čeikauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

„Heda Gabler” (1891) – norvegų literatūros ir dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno (1828-1906) viena iš garsiausių ir populiariausių pjesių.

 

Jauna režisierė, prof. Jono Vaitkaus mokinė Eglė Švedkauskaitė: „Ši „Heda Gabler” yra apie mano bendraamžius, mano kartos žmones, gyvenančius šiuolaikiniame, gerai aprūpintame pasaulyje. Tai mano ir kūrybinės komandos raktas, kuriuo rakiname klasikinį kūrinį. Visus pjesės personažus kamuoja meilės ir supratimo alkis, tačiau baimė atsiverti, pasirodyti silpnam ir prarasti socialinį statusą juos tik nutolina nuo tikro žmogiško ryšio. O viduje kaip tiksinti bomba kaupiasi užspausti geismai ir troškimai. Ir būtent jie išsprogdina gražų, ramų bei tvarkingą „auksinio jaunimo“ gyvenimą.  Šiuo spektakliu klausiame, ar esame pakankamai stiprūs susidurti su savimi? Ar mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis nėra vien patogi iliuzija?”

 

Pjesę „Heda Gabler” statė garsiausi pasaulio režisieriai (Lietuvoje – Juozas Miltinis 1957, 1972, Gintaras Varnas 1997, kt.), vaidino ryškiausios pasaulio scenų aktorės (Lietuvoje – Eugenija Šulgaitė, Dalia Melėnaitė, Jūratė Onaitytė, kt.) Pagirtinas jaunų, tik pradedančių savo kūrybinį kelią, teatro kūrėjų ambicingas noras įkūnyti garsiausius XIX-XX a. ribos Europos dramaturgijos šedevrus (G. Hauptmanno „Vieniši žmonės”, A. Strindbergo „Kreditoriai”, H. Ibseno „Heda Gabler”). Tai LRDT programos „Erdvė A – Z” pirmojo etapo startinė programinė trilogija.

 


Vaidina:

Heda Gabler (Tesman) – Kamilė Galkutė
Jorgenas Tesmanas – Marijus Mažūnas
Tėja Elvsted – Gabrielė Ladygaitė
Teisėjas Brakas – Gabrielius Zapalskis
Eilertas Liovborgas – Aurimas Bačinskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

08/11/17

KREDITORIAI

Kurso vadovas – Jonas Vaitkus
Režisierius pedagogas – Darius Meškauskas
Dailininkė – Patricija Vytytė
Muzika Nikiforo Shalaevo
Šviesos Simono Gudelio

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

Antroji 72-ojo LRDT sezono premjera naujoje „Erdvėje A – Z“ – tai vėl Europos dramaturgijos klasika. Jauni aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, kviečia į savarankiško darbo premjerą. Tai – švedų rašytojo, dramaturgo Augusto Strindbergo (1849-1912 m.) tragikomedija „Kreditoriai“ (1888 m.).

 

...Dailininkas Adolfas kamuojasi, nesurasdamas bendros kalbos su savo žmona Tekle. Jai išvykus, jis susipažįsta su keliautoju Gustavu, ir tarp jų užsimezga nuoširdi draugystė. Adolfas atveria savo naujam draugui visą savo sielą, neįtardamas, kad Gustavas iš tiesų visiškai nenusipelnęs tokio jo pasitikėjimo.

 

Iveta Raulynaitytė – Teklė:

 

„...Mano personažas yra senstanti moteris. Strindbergo laikais buvo madinga moterų emancipacija, ir Teklė, be abejonės, yra emancipuota moteris. Ji išdrįso palikti savo pirmąjį vyrą, išdrįso sukurti savo individualų pasaulį, ji niekam nepriklauso, ir jeigu kas pabando ją savintis, ji pradeda urgzti kaip vilkas. Svarbiausias dalykas jai – nuolat išgyventi įsimylėjimo jausmą, kad neišnyktų tas vidinis virpulys, tas įsimylėjimo adrenalinas...“

 

Tomas Šečkus – Adolfas:

 

„...Neseniai buvau parodoje, mačiau Picasso tapybą, jo kubizmą. Man buvo labai įdomu, kaip dailininkai sugeba visiškai kitaip matyti mus supančią tikrovę. Tai labai svarbu mano personažui – kad menininkas visai kitaip mato pasaulį, kitas spalvas, kitas formas. Dėl to jis būna ekspresyvus ir kitaip viską išgyvena, nei eiliniai žmonės.“

 

Mantas Barvičius – Gustavas:

 

„...Gustavo gyvenimo prasmė – keršto Teklei troškimas. Bet pjesės finale jis pats sako, kad sužlugdydamas Teklės garbę jis tikėjosi susigrąžinti savąją. Jis tikėjosi, atkeršydamas moteriai, susigrąžinti savąjį vyriškumą. Tačiau kai tai įvyksta, Gustavas pajunta, kad jam nė kiek ne lengviau gyventi ir kad tas kerštas nesuteikė jo gyvenimui trokštamo prasmingumo.“

 

Spektaklyje vaidina

Mantas Barvičius, Iveta Raulynaitytė, Tomas Šečkus

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

30/09/17

NEIŠMOKTOS PAMOKOS

Režisierė – Airida Gintautaitė
Kompozitorius – Jokūbas Tulaba
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė
Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

 

Skirta paauglių ir studijuojančio jaunimo publikai.



Spektaklyje vaidina

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros studentai (kurso ir pastatymo vadovas prof. Jonas Vaitkus):
Kamilė Galkutė, Emilija Jaujininkaitė, Giedrė Kederytė, Gabrielė Ladygaitė, Iveta Raulynaitytė, Fausta Semionovaitė, Juozas Ališauskas, Mantas Barvičius, Skomantas Duoplys, Karolis Legenis, Pijus Narijauskas, Tomas Šečkus

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

 

. . . skaityti toliau

21/09/17

VIENIŠI.

Režisierius – Augustas Gornatkevičius
Kostiumų dizainerė – Simona Davlidovičiūtė
Scenografė – Elžbieta Kvašytė
Kompozitorius – Jokūbas Tulaba
Dramaturgė – Indrė Bručkutė
Šviesos Simono Gudelio
Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

Filipas ir Liza gyvena pirmame modernaus daugiabučio aukšte. Kol Filipas dirba savo įmonėje, Liza kantriai laukia jo namuose. Liza niekada nepriekaištauja Filipui, jei šis namo grįžta vėliau nei žadėjo. Filipas padeda Lizai kiekviename žingsnyje ir jai niekad netenka vienai rūpintis namais. Filipas ir Liza niekada nesipyksta – jų nuomonės sutampa visais pasaulio klausimais. Filipas ir Liza niekada nesijaučia vieniši, nes turi vienas kitą. Filipas pasimokė iš savo tėvų klaidų ir kuria tobulą šeimą. Filipas ir Liza ketina žengti itin svarbų žingsnį savo bendro gyvenimo kelyje ir kviečia Jus tapti šio įvykio liudininkais.

 

Režisierius Augustas Gornatkevičius: „Ruošdami šį spektaklį, mes drauge su dramaturge truputį pakeitėme klasikinį Hauptmano tekstą – šiek tiek patrumpinome jį ir sukūrėme dar vieną personažą, kuris pjesėje paminėtas tik kaip pusmečio amžiaus kūdikis, kurio krikštynose dalyvauja pjesės veikėjai. Mūsų spektaklyje jis jau dalyvauja kaip suaugęs žmogus, savarankiškas veikėjas protagonistas, kurio lūpomis taip pat skamba Hauptmanno žodžiai. Šalia jo atsiranda dar vienas išgalvotas personažas, tai – lėlė, tarp kurios ir to papildomo personažo čia tarsi įvyksta vedybų ritualas“. Taip spektaklio kūrėjai perteikia priešpriešą tarp praeities ir ateities, atspindėdami kartų konflikto suvokimą per šį savotišką sceninį fetišą..."

 

Vaidina:

Johanas Fokeratas – Petras Šimonis (LMTA studentas)
Kėtė Fokerat – Iveta Raulynaitytė (LMTA studentė)
Frau Fokerat – Adrija Čepaitė (LNDT trupės aktorė)
Ponas Fokeratas – Vidmantas Fijalkauskas (LRDT trupės aktorius)
Ana Mar – Jelena Orlova (LRDT trupės aktorė)
Braunas – Skomantas Duoplys (LMTA studentas)
Filipas Fokeratas – Matas Dirginčius (LMTA studentas)
Pastorius Kolinas – Artur Svorobovič (LRDT trupės aktorius)

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

17/03/17

LEGENDA APIE DIDĮJĮ KOMBINATORIŲ

Režisierius – Rolandas Atkočiūnas
Scenografas – Mārtiņš Vilkārsis (Latvija)

Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Šviesų dailininkas – Valdas Latonas
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardina žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

 

„Savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“.


 

Spektaklyje vaidina

Ipolitas Matvejevičius - Aleksandr Agarkov
Ostapas Benderis - Valentin Novopolskij
Klavdija Ivanovna - Anžela Bizunovič
Šventikas Fiodoras - Valentin Kirejev
Katerina Aleksandrovna - Julija Krutko / Liuda Gnatenko
Archyvaras - Michail Makarov
Gricacujeva - Aleksandra Metalnikova
Liza - Juliana Volodko / Jelena Orlova
Kolia - Telman Ragimov / Aleksandr Špilevoj / Aleksandr Špilevoj
Ernestas Pavlovičius - Artur Svorobovič
Ela - Jevgenija Gladij
Administratorius; Režisieriaus asistentas - Aleksandr Kanajev
Avesalomas Vladimirovičius - Viačeslav Lukjanov
Matilda ir Klotilda - Edita Gončarova Inga Stankaitytė
Inžinieriai Brunsai - Inga Maškarina , Vidmantas Fijalkauskas
Pirmas aktorius - Dmitrij Denisiuk
Antras aktorius - Sergej Zinovjev
Trečias aktorius - Maksim Tuchvatulin
Ketvirtas aktorius - Artūras Aleksejevas
Klajojančios trupės aktoriai - Vidmantas Fijalkauskas, Jevgenija Gladij, Edita Gončarova, Kornelija Krasilnikovaitė, Valentinas Krulikovskis, Viačeslav Lukjanov, Inga Maškarina, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Inga Stankaitytė, Artur Svorobovič, Aleksandr Špilevoj, Maksim Tuchvatulin, Juliana Volodko

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

19/11/16

#TEVYNE

Režisierius – Georgij Surkov (Latvija)
Dailininkės: Dacė Sloka, Sintija Jekabsone (Latvija)

 

Atviros sceninės diskusijos forma šis vaidinimas atspindi Lietuvos rusakalbių gyventojų, LRDT aktorių samprotavimus apie šalį, kurioje jie gyvena, apie jos praeitį ir dabartį, apie jos žmones ir jos kultūrą, jos politiką ir visuomenę. Dramaturginis „verbatim" principas (personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinis atkartojimas) suteikia galimybę šią sudėtingą temą pateikti žiūrovams nuoširdžiai ir atvirai.

 

Šis vaidinimas tyrinėja dabar dažnai nevienareikšmiškai skambančio žodžio „tėvynė" prasmes. Kokios yra šio reiškinio ištakos ir ribos? Tai klausimai, kuriuos spektaklio kūrėjai sprendžia drauge su žiūrovais. Kultūrų, tautų ir valstybių sankirtos, prisiminimai apie bendrą praeitį čia yra pateikiami atspindėti įvairių tautų žmonių, gyvenančių Lietuvoje, asmenybėse ir likimuose.

 

Spektaklyje vaidina

Edita Gončarova
Jelena Juščenko
Jevgenija Karpikova
Valentina Lukjanenko
Jekaterina Makarova
Inga Maškarina
Jelena Orlova
Larisa Popova
Telman Ragimov
Artur Svorobovič
Andrej Ščiuckij
Aleksandr Špilevoj
Juliana Volodko

 

Spektaklis sukurtas remiantis G. Surkovo kūrybinės laboratorijos „Mano meninis gyvenimas“ medžiaga. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

24/09/16

SEPTYNI FARIZIEJAUS SAULIAUS PENKTADIENIAI

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė

Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė

Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Аleksandras Andrejevas (g. 1952 m. Maskvoje) gimė filologų šeimoje, muzikantas pianistas. Jo pomėgis ezoterikai atvėrė jam ir Biblijos prasmių gelmes.

 

Pirmoji jo sukurta pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ buvo baigta rašyti ir pirmą kartą publikuota 2012 m. Pirmojo šios dramos pastatymo teisę autorius maloniai suteikė Lietuvos rusų dramos teatrui ir režisieriui, LRDT vadovui prof. Jonui Vaitkui.

 

Anot autoriaus, sukurti šią pjesę jį įkvėpė du klausimai: kas yra Dievas ir kas yra žmogus? Šių kertinių būties klausimų atskleidimui autorius pasirinko ypatingos istorinės asmenybės – apaštalo Pauliaus – likimą. Jaunystėje vadintas fariziejumi Sauliumi, iš pradžių jis buvo vienas iš tų, kas ypač aršiai persekiojo Jėzaus mokinius. Intriguojantis pjesės siužetas vaizduoja Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gyvenimo mėnesiais. Jo aplinkos žmonės čia pateikti ne kaip šventieji, o kaip kasdieniški personažai. Autorius pavaizdavo, kaip eiliniai žmonės sugeba tapti išskirtinėmis asmenybėmis. Nenusižengdamas Evangelijų istorijoms dramaturgas jas praturtino įsivaizduojamais charakteriais ir jų motyvais. Taip jis suteikė galimybę žiūrovams pamatyti ir suprasti, kokiu būdu Dievo tikėjimo ugnis, rusenanti žmonių prigimtyje, gali užsiliepsnoti ir prikelti šviesai jų sielas, ligi tol skendėjusias netikėjimo prieblandoje. Anot dramaturgo, ne kiekvienam lemta patirti tokią Dievo Dvasios galybę, kuri užgriuvo užsispyrėlį Saulių jo kelyje link Damasko, bet kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo Malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia – tokia yra šios pjesės pagrindinė mintis.

 

Spektaklyje vaidina

Vaidila; Hakeris - Valentinas Krulikovskis
Saulius - Vladimir Dorondov
Lozorius - Vytautas Anužis
Sargybinis - Vladimir Serov / Artur Svorobovič
Dimonas - Aleksandr Kanajev
Barabulas - Nikolaj Antonov
Placidas - Valentin Kirejev
Junija - Aleksandra Metalnikova
Juozapas - Sergej Zinovjev
Liucijus - Viačeslav Lukjanov
Raudotoja - Anžela Bizunovič
Lukas - Aleksandr Agarkov
Nikodemas - Vidmantas Fijalkauskas
Morta - Inga Maškarina
Simonas - Jurij Ščiuckij / Vladimir Serov
Marija - Jevgenija Karpikova / Juliana Volodko
Judas - Valentin Novopolskij Aleksandr Špilevoj
Petras - Maksim Tuchvatulin
Gamlielis - Dmitrij Denisiuk
Andronikas - Telman Ragimov / Artur Svorobovič
Jonas - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

. . . skaityti toliau

16/05/16

KODAS: HAMLET

Režisierė – Olga Lapina
Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė
Dailininkė – Renata Valčik
Vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis
Choreografė – Agnietė Lisičkinaitė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

„Ir danguje, Horacijau, ir žemėj / Daugiau dalykų paslėpta yra, / Negu sapnuoja jūsų išmintis". (W. Shakespeare‘as, „Hamletas")

 

„Kodas: HAMLET” – tai pagal Williamo Shakespeare'o tragediją „Hamletas" kurtas teatrinis žaidimas, apjungiantis aplinkos teatro ir „escape the room" žaidimo principus. Žaidimas vyksta skirtinguose slaptuosiuose Lietuvos rusų dramos teatro užkaboriuose ir yra skirtas nuotykių, ekstremalių išgyvenimų ir mistinių potyrių išsiilgusiai publikai.

 

Jei esate fiziškai ir psichiškai pasirengęs, ištvermingas „escape the room" žaidimų ir netradicinių teatro meno formų gerbėjas – žaidimas „Kodas: HAMLET" skirtas kaip tik jums! Būsite aprengti specialiais apsauginiais drabužiais, kurie apsaugos jus nuo drėgmės, purvo ir dulkių, bet netrukdys pasinerti į ypatingą kelionę po slapčiausias teatro vietas ir „Hamleto“ šmėklų pasaulio atmosferą. Grupę nuotykių ištroškusių ekstremalų, kurie neišsigąs teatro iššūkio, lydės ir saugos patyrę vedliai, tačiau patys taip pat turite nežiopsoti! Įžengę pro slaptas teatro duris susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, ieškoti paslėptų raktų, išvengti spąstų, ir, galiausiai, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per 60 minučių.

 

Publikai nematytas teatro užkulisių pasaulis taps W. Shakespeare'o pavaizduota niūria Danijos karalyste, kurioje pasirodė mirusio karaliaus, Hamleto tėvo gąsdinanti ir intriguojanti šmėkla. O gal tai paties išprotėjančio Hamleto pasąmonės labirintai, kuriuose keistai susipynė skirtingų rūmų gyventojų įvaizdžiai su visomis savo ydomis ir klastomis?..

 

Ar pavyks jūsų sėkmingas pabėgimas – priklauso tik nuo jūsų drąsos, loginio mąstymo ir kūrybinės fantazijos. Šis žaidimas yra unikalus potyris, skirtas mažai žaidėjų grupei. Pasiryžkite kelionei po pavojingą hamletiškąjį pasaulį ir grįžkite iš jos laimėtojais!

 

Spektaklyje vaidina

Telman Ragimov
Aleksandr Špilevoj
Valentin Novopolskij
Maksim Tuchvatulin
Juliana Volodko
Aleksandra Metalnikova
Jevgenija Gladij
Vera Stasenia
Artūras Aleksejevas
Jekaterina Makarova
Artur Svorobovič
Edita Gončarova
Jelena Orlova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

02/04/16

DOSTOJEVSKIO ANGELAI

Scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Kristina Norvilaitė
Režisierės asistentė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė
Šviesos Simono Gudelio

 

Neatsitiktinai naujojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės ir režisierės Birutės Mar spektaklio premjera įvyks Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – spektaklis „Dostojevskio angelai" kuriamas rusų klasiko F. Dostojevskio prozos motyvais originalo kalba.

 

Naujojo spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš rašytojo romanų „Idiotas", „Broliai Karamazovai", „Demonai", apysakos „Baltosios naktys" bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės".

 

Spektaklyje prabils skirtingi jų herojai: Nastenka iš „Baltųjų naktų", kunigaikštis Myškinas („Idiotas"), Nikolajus Stavroginas („Demonai"), Grušenka („Broliai Karamazovai") bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės". Rašytojo sukurtuose personažuose, kaip ir visuose mumyse, pasak F. Dostojevskio, glūdi „ano pasaulio" daigai. Tik jų dėka mumyse egzistuoja tiesos ir išminties, sąžinės ir pasirinkimo laisvės, meilės ir tikėjimo pradai.

 

Birutė Mar: „Kažkada, teatro studijų Sankt Peterburge metais, nemaža savo studentiškų darbų kūriau „pagal Dostojevskį" – rašytojo kūryba tapo savitu žmogaus prigimties tyrinėjimo kamertonu.

 

Likimas taip susiklostė, kad ir vėliau, grįžus į Lietuvą, teko vaidinti Dostojevskio herojes – Poliną („Lošėjas", rež. A. Maksimovas, Lietuvos rusų dramos teatras), Matriošą („Demonai", rež. J. Vaitkus, LNDT), Falalėjų („Stepančikovo dvaras", rež. J. Vaitkus, LNDT). Dažnai galvodavau, kodėl beveik kiekviename rašytojo kūrinyje egzistuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikščiojantys žmonės-angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi?

 

Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį – tuomet žmogus ima švytėti. Turime tarytum atsiskirti nuo savęs-angelo šioje žemėje, kad vėl pas jį sugrįžtume. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus... Šiapus esame tarsi vienasparniai angelai, besiilgintys savo „antrojo sparno", ir tas ilgesys padeda žmogui išlikti žmogumi.

 

Tai – bene svarbiausia visų F. Dostojevskio kūrinių tema, jo genialios kūrybos leitmotyvas".

 

«... Бог взял семена из миров иных и посеял на сей земле, и взрастил сад свой, и взошло все, что могло взойти, но взращенное живет и живо лишь чувством соприкосновения своего таинственным мирам иным - если ослабевает или уничтожается в тебе сие чувство, то умирает и взращенное в тебе...» F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai"

 

Spektaklio „Dostojevskio angelai" eskizas pirmąsyk buvo parodytas 2015 m. lapkričio 6-11 d. Velikij Novgorode ir Staraja Rusa miestuose (Rusija) vykusiame tradiciniame XIX tarptautiniame kamerinių teatrų pagal Dostojevskio kūrinius festivalyje.

 

Tarp dešimties festivalyje pristatytų F. Dostojevskio sceninių interpretacijų naująjį spektaklį iš Lietuvos lydėjo sėkmė – jis pelnė net du festivalio apdovanojimus: aktorė Birutė Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, taip pat „Dostojevskio angelai“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

 

Spektaklis „Dostojevskio angelai" Staraja Rusa mieste (kur rašytojas gyveno ir kūrė paskutiniais gyvenimo metais) buvo parodytas lapkričio 11-ąją, F. Dostojevskio gimimo dieną. Tą pačią dieną Šv. Georgijaus sobore buvo aukojamos atminimo mišios už rašytoją.

 

Spektaklyje vaidina

Birutė Mar

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

15/03/16

CAMERA OBSCURA

Režisierius – Saulius Varnas

 

Aktoriaus Vidmanto Fijalkausko vienos dalies monospektaklis pagal Vladimiro Nabokovo to paties pavadinimo romaną.

 

V. Fijalkausko ir S. Varno monospektaklis „Camera obscura" (ankstesnis pavadinimas – „Kritimas į tamsą") jau buvo rodomas ir pelnė apdovanojimus tarptautiniuose monospektaklių festivaliuose Ukrainoje, Izraelyje, Makedonijoje, Armėnijoje.

 

Romano siužetas vystosi praeito šimtmečio trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje, jis pasakoja apie solidaus menotyrininko Krečmaro ir šešiolikmetės Magdos romaną. Bendrais bruožais šis V. Nabokovo kūrinys siejasi su kitu populiariu jo romanu „Lolita", irgi pasakojančiu apie vyro meilę paauglei. „Camera obscura" taip pat provokuoja, bet tai yra ir žmogiška meilės, vardan kurios aukojamas įprastas gyvenimas, istorija.

 

Romaną scenai pritaikė S.Varnas ir Nina Mazur (Vokietija).

 

Spektaklyje vaidina

Krečmaras – Vidmantas Fijalkauskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

27/12/15

MEŠKA

Režisierė – Kornelija Krasilnikovaitė
Kostiumų dailininkė – Jevgenija Rusakova

Muziką atlieka: Jevgenija Karpikova, LRDT roko grupė „Berloga" (Valentin Novopolskij, Valdas Latonas)

 

LRDT gyvuoja šauni tradicija savo didžiojoje scenoje pristatyti šio teatro jaunimo brandžias kūrybines iniciatyvas. Tęsiant šią tradiciją jauna režisierė Kornelija Krasilnikovaitė, pasinaudojusi klasikiniu kūriniu ir prisodrinusi jį savąja ir jaunų aktorių jaunatviška fantazija bei aktualiais motyvais, sukūrė ryškų, drastišką ir komišką „sceninį komiksą". Kūrinį dėsningai vainikuoja ir įprasmina roko muzika, kurią atlieka improvizuota roko grupė „Berloga".

 

Tačiau, kaip ir klasikiniame kūrinyje, meilė išlieka pagrindine šio spektaklio tema. Režisierė K. Krasilnikovaitė sako: „Ši pjesė aktuali tuo, jog pateikia dviejų nelaimingų ir praeityje įskaudintų žmonių, vyro ir moters, susikurtus „žaidimo" modelius, pagal kuriuos jie stengėsi egzistuoti. Šių modelių pagalba jie atskyrė save nuo svarbiausio kuriančiojo jausmo – meilės, jie tapo šalti, kaprizingi ir šiurkštūs tiek sau, tiek ir aplinkai. Tačiau, meilė – kur kas galingesnė už žmogų jėga... Ji yra visur ir žmogus visada su savimi šią jėgą nešiojasi".

 

Spektaklyje vaidina

Jelena Ivanovna Popova - Juliana Volodko
Grigorijus Stepanovičius Smirnovas - Telman Ragimov
Luka - Artur Svorobovič
Pelagėja - Maksim Tuchvatulin
Daša - Aleksandr Špilevoj
Tobis - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
 

. . . skaityti toliau

19/12/15

OSKARAS IR PONIA ROŽĖ

Režisierė ir dailininkė – Juliana Laikova
Oskaras ir Ponia Rožė – Jelena Bogdanovič
Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė
Šviesos Simono Gudelio
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

„Oskaras ir ponia Rožė“ – romanas, kuris pasakoja apie berniuką, rašantį juokingus, išmintintingus, jautrius ir kartais liūdnus laiškus Dievui, laiškuose jis išgyvena visą gyvenimą, kupiną meilės, atleidimo, kančios, susitaikymo su artimaisiais, draugais ir pačiu gyvenimu. Ekstravagantiškai senutei pavyksta įkalbėti berniuką pažaisti žaidimą, kurio sąlygos – kiekviena jo nugyventa diena reiškia dešimtmetį. Taip savo laiškuose Oskaras gali nugyventi savo jaunystę, pirmąją meilę, santuoką, vidurinio amžiaus krizę ir senatvę. Šio kūrinio finalas liūdnas, tačiau labai šviesus.

 

Jelena Bogdanovič – Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorė nuo 1994 m., čia suvaidino per 30 vaidmenų. Iki tol ji yra vaidinusi Gorkio (Rusija) akademiniame dramos teatre bei Kaliningrado (Rusija) srities dramos teatre. Pastarieji ryškūs jos vaidmenys – Žmona spektaklyje Nizami „Septynios gražuolės“ (2015 m.); Tatjanos auklė spektaklyje A. Puškino „Eugenijus Oneginas" (2013 m.); Marina spektaklyje A. Jablonskajos „Stabmeldžiai" (2013 m.) ir kt. Aktorė yra dirbusi ir kaip režisierė: LRDT 1994 m. kartu su dailininke Nina Livont pastatė ir suvaidino monospektaklį „Į bučinių tyliųjų šalį" pagal Marinos Cvetajevos eiles, o 2001 m. – Neilo Simono komediją „Paskutinysis aistringas meilužis" (kartu su režisiere O. Lapina).

 

Aktorė Jelena Bogdanovič: „Dievas gali pasibelsti netikėtai ir bet kur, pavyzdžiui, ligoninėje, kaip tai nutiko dešimtmečiui Oskarui, arba teatre, kaip tai nutiko man. Kai skaičiau šį kūrinį, jaučiau Jo buvimą. Aš atradau atsakymus į klausimus, kurie jau seniai man buvo lyg rakštis, o kai kurie jų dar labiau išryškėjo. Panorau šia patirtimi pasidalinti su žmonėmis. Sugiedoti odę gyvenimui, meilei, tikėjimui, aiškiam požiūriui į mirtį. Man ši istorija – ne apie sergantį, mirštantį berniuką, o apie tai, kad net likusios 12 gyvenimo dienų gali būti laimingos ir pilnavertės, jei į pasaulį pažvelgsime vaiko akimis. Kasdien lyg pirmą kartą. Norėtųsi, kad mes prisimintume apie tai nuolat, ne tik prieš pabaigą. Ir tuomet galbūt pabaiga taps pradžia".

 

Režisierė Juliana Laikova: „Būna aplinkybių, iš kurių, rodos, visiškai nėra išeities. O kartais jautiesi tiesiog beviltiškai ir net nežinai, kas tau galėtų padėti. Ir kartais pagalbos sulauki ten, kur visai nesitiki. Ir, man rodos, visai nesvarbu, ar tau dešimt, ar aštuoniasdešimt metų. Tau reikia, kad nebūtum vienišas. Nori, kad tave palaikytų. Tau reikia ištiestos rankos arba tikėjimo. Mano akimis, istorija apie Oskarą ir ponią Rožę – būtent apie tai. Apie tai, kaip berniukui buvo suteiktas tikėjimas, kaip jis nugyveno didelį, pilnavertį gyvenimą per labai trumpą laiką ir buvo laimingas. Kaip jis suaugo ir padėjo suaugti visiems aplinkiniams.

 

Tai – romanas apie stebuklą, kuris tarsi gėlė, palaipsniui išsiskleidžia ir savo aromatu užpildo viską aplink save. Mes papasakojome istoriją apie berniuką, kuris atgijo laiškuose, jo įspūdžių, sukrėtimų istoriją. Paties gyvenimo istoriją. Man šis kūrinys yra mažos būtybės drąsos, kovos, tikėjimo, permainų, stebuklų, įspūdžiu, meilės, gėrio ir trapumo kvintesencija“.

 

Ericas-Emmanuelis Schmittas (gimė 1960 m.) – populiarus šiuolaikinis prancūzų prozininkas, dramaturgas ir kino scenarijų autorius. „Oskaras ir ponia Rožė“ – trečias spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre, pastatytas pagal E.-E. Schmitto kūrinį (kiti spektakliai: „Paleistuvis“, rež. G. Di Capua, 2005 ir „Dviejų pasaulių viešbutis“, rež. S. Račkys, 2007).

 

Spektaklyje vaidina

Oskaras ir Ponia Rožė – Jelena Bogdanovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

06/11/15

SEPTYNIOS GRAŽUOLĖS

Režisierius – Jonas Vaitkus
Kompozitorius – Algirdas Martinaitis
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė
Choreografai: Tahir Eynullayev (Azerbaidžanas), Leokadija Dabužinskaitė
Apšvietimo idėjos autorius – Alvydas Lankelis
Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – viduramžių Persijos (Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės". Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos.

 

Ši kupina viduramžių Persijos egzotikos, išminties ir grožio poema dėsningai vertinama ir kaip erotiškiausias viduramžių Rytų literatūros kūrinys.

 

Šį stambių formų muzikinį-plastinį poetinį spektaklį drauge kūrė teatro vadovas režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Martinaitis, choreografai Tahir Eynullayev (Azerbaidžanas) ir Leokadija Dabužinskaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė.

 

Spektaklyje vaidina

Nizami; Bachramas; Tiurktazas; Malicha; Cheiras; Munziras - Valentinas Krulikovskis
Indijos gražuolė Furek - Anžela Bizunovič
Turkestano gražuolė Jagnamaz - Jevgenija Karpikova
Chorezmo gražuolė Nazperi - Larisa Popova / Edita Gončarova
Slavų gražuolė Nesrinuš - Juliana Volodko
Magribo gražuolė Azerijun - Jevgenija Rusakova
Rumijos gražuolė Chumai - Jelena Juščenko
Irano gražuolė Dursiti - Aleksandra Metalnikova
Septynios vyresnės gražuolės - Tatjana Genzel, Liubov Timochova, Valentina Lukjanenko, Laima Košytė, Nijolė Kazlauskaitė, Inga Maškarina
Septynios jaunos gražuolės - Anaros Popovos šokių grupė „Angel project“
Viziris; Šeras; Šyda; Bišras; Svečias - Vladimir Dorondov
Brolis - Artūras Aleksejevas
Karys - Dmitrij Denisiuk
Sodininkas - Maksim Tuchvatulin
Sargybinis; Kurdas - Vladimir Serov
Pirklys - Nikolaj Antonov
Sufijus; Karvedys - Vidmantas Fijalkauskas
Poetas - Valentin Kirejev
Mobedų taryba - Michail Makarov, Gintautas Ryliškis, Jurij Ščiuckij, Sergej Zinovjev, Valentin Kirejev, Vladimir Serov, Nikolaj Antonov
Dervišai - Telman Ragimov, Viačeslav Lukjanov, Valentin Kirejev, Vidmantas Fijalkauskas, Aleksandr Kanajev, Maksim Tuchvatulin
Tiurknaz - Jevgenija Gladij
Chasrojus - Viačeslav Lukjanov
Laimė - Aleksandra Metalnikova / Inga Maškarina
Perlai - Inga Maškarina / Vera Stasenia, Jevgenija Karpikova
Sūnus - Maksim Tuchvatulin
Piemuo - Telman Ragimov
Džabrailas - Gediminas Sederevičius
Suleimanas - Jurij Ščiuckij / Vidmantas Fijalkauskas
Balkis - Tatjana Genzel
Vergė - Juliana Volodko
Muzikantas - Dominykas Vyšniauskas
Kurdo duktė - Edita Gončarova / Larisa Popova
Žmona - Vera Stasenia / Jelena Bogdanovič
Hurijos - Edita Gončarova, Jekaterina Makarova, Inga Maškarina , Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Rusakova, Juliana Volodko

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

18/09/15

DREAMWORKS

Režisierius – Georgij Surkov (Latvija)
Dailininkė – Dacė Sloka (Latvija)
Kostiumų dailininkė – Marika Džulė (Latvija)
Kompozitorius – Arman Guščian (Rusija)
Režisieriaus asistentė – Kornelija Krasilnikovaitė

 

Spektaklis yra skirtas žiūrovams, jaučiantiems žmonių tarpusavio psichologinio sambūvio problemų sprendimo būtinybę.

 

„DreamWorks“ – tai populiarios JAV kino kompanijos, gaminančios kino filmus ir televizijos programas, pavadinimas, pažįstamas daugeliui žiūrovų. Tačiau ši populiaraus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesė nėra televizijos serialas. Pjesės veikėjai – pusamžiai amerikiečiai – Deividas, Merilė, Tedis, Frenkas, Salė, Betė ir kt. – šneka iš scenos lyg ir ta pačia ypatinga televizinio vertimo iš anglų kalba, prie kurios skambesio jau seniai pripratę mūsų televizijos žiūrovai. Tačiau šįsyk tai nėra vertimas. Tokiu būdu autorius drauge su režisieriumi siekia panardinti žiūrovus į įsivaizduojamą svajonių, regėjimų ir godų kosmosą, kuriame taip mėgsta gyvuoti šiuolaikiniai užsieninių televizijos serialų aistruoliai. Mirtis ir gyvybė, svajos ir realybė, tikros ir menamos aistros, slaptos ir akivaizdžios apgavystės – visa tai yra I. Vyrypajevo pjesės aplinkybės, artimos efemeriškam televizijos serialų pasauliui. Tačiau čia, teatre, aktorių dėka spektaklio personažai žiūrovų akivaizdoje sprendžia itin svarbias, dramatiškas, ir netgi tragiškas realias šiuolaikinių žmonių sambūvio problemas.

 

Spektaklio kūrėjai: jaunas latvių režisierius, Latvijos svarbiausio teatrinio apdovanojimo „Spēlmaņu nakts“ laureatas Georgijus Surkovas; dailininkė – Dacė Sloka (Latvija); kostiumų dailininkė Marika Džulė (Latvija); kompozitorius – Armanas Guščianas (Rusija).

 

Spektaklyje vaidina

Deividas, žurnalo „Mokslas ir visuomenė“ vyriausias redaktorius, 35 metų - Valentinas Krulikovskis
Merilė, Deivido žmona, žurnalistė, 34 metų - Jevgenija Rusakova
Tedis, knygų leidėjas, 39 metų - Dmitrij Denisiuk
Frenkas, stambus verslininkas, 40 metų - Aleksandr Kanajev
Elizabetė, 30 metų - Aleksandra Metalnikova
Salė, Frenko žmona, žurnalo moterims vyriausia redaktorė, 37 metų - Inga Maškarina
Maksimilianas, turtingas Amerikos budistų rėmėjas, 40 metų - Valentin Kirejev
Lama Džonas, amerikiečių kilmės budistų šventikas, 35 metų - Viačeslav Lukjanov
Kalėjimo prižiūrėtoja - Anžela Bizunovič
Betė, Frenko meilužė, 28 metų - Edita Gončarova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

22/05/15

RAUDONOS BURĖS

Režisierius – Harijs Petrockis (Latvija)
Kompozitorius – Artūras Šaškinas
Libreto autorius – Jurij Ščiuckij
Scenografė, kostiumų dailininkė – Elīna Milta  (Latvija)
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Vokalo pedagogė – Rita Mačiliūnaitė
Režisieriaus asistentė – Kornelija Krasilnikovaitė

 

„Pajūry gyveno mergaitė vardu Asolė, kuri neteko motinos, būdama vos penkių mėnesių. Ji brendo, auginamа savo tėvo, buvusio jūreivio. Netekęs darbo jūroje, jis savo ir dukrelės pragyvenimui gamino ir pardavinėjo žaislus. Sykį bevaikštinėdama po mišką Asolė susitiko senąjį Eglį, kuris jai išpranašavo pasakišką ateitį. Anot to seno žmogaus, neužilgo, kuomet Asolė taps mergina, ji sulauks pasakų princo, kuris atkeliaus pas ją laivu ryškiai raudonomis burėmis. Patikli mergaitė šventai įtikėjo šia pranašyste, ir vieną gražią dieną ši jos svajonė išsipildė".

 

Tokio siužeto fantastinę apysaką „Raudonos burės“ 1923 m. sukūrė XX a. pradžios populiarus rusų rašytojas Aleksandras Grinas (1880–1932). Šį kūrinį jis skyrė savo mylimai žmonai, su kuria giliame nepritekliuje kurį laiką gyveno Kryme, šalia Juodosios jūros. Jųdviejų pramitimui jis mėgino medžioti iš lanko šaudydamas laukinius paukščius. Medžioklė A. Grinui ne itin sekėsi, užtat fantastinė apysaka, kurią jis pats pavadino „fejerija“, išgarsino jį visame pasaulyje. Pagal romantinį siužetą apie užguitos mergaitės Asolės ir jos svajonių princą Grėjų jau yra sukurta ir kino filmų, ir įvairaus žanro spektaklių.

 

Mūsų teatre A. Grino fejerijos „Raudonos burės“ siužetą išvysime LRDT aktoriaus, poeto ir dramaturgo Jurijaus Ščiuckio atpasakotą eilėmis. Spektaklyje apstu dainų ir melodijų, kurias sukūrė jaunas, mūsų teatre debiutuojantis kompozitorius Artūras Šaškinas. Raudonas bures, dekoracijas ir kostiumus teatro meistrai pasiuvo ir pagamino pagal jaunos dailininkės Elinos Miltos (Elīna Milta) eskizus, spektaklį režisavo Harijs Petrockis (Harijs Petrockis-Petrovskis, abu iš Latvijos). Šokiai pastatyti choreografės Leokadijos Dabužinskaitės.

 

Spektaklyje vaidina

Longrenas, Asolės tėvas - Michail Makarov
Golcas, fokusininkas - Aleksandr Agarkov
Eloiza - Jevgenija Gladij
Menersas, užeigos šeimininkas - Valentinas Krulikovskis
Asolė - Aleksandra Metalnikova
Grėjus - Telman Ragimov
Grėjaus tėvas - Vladimir Serov
Kapitonas; Prekeivis - Aleksandr Agarkov
Virėjas; Šansonų dainininkas - Dmitrij Denisiuk
Betsė - Vera Stasenia
Letika - Valentin Novopolskij
Bocmanas - Vladimir Dorondov
Jūreiviai: Aleksandr Kanajev, Artūras Aleksejevas, Nikolaj Antonov
Šokanti pora: Maksim Tuchvatulin, Julija Krutko
Pirmas lankytojas - Vidmantas Fijalkauskas
Antras lankytojas - Nikolaj Antonov
Pyragėlių pardavėja; Tetulė iš minios - Valentina Lukjanenko
Filipas, anglių pardavėjas - Jurij Ščiuckij
Prostitutė - Jekaterina Makarova
Prostitutė - Jevgenija Karpikova
Menerso padėjėja - Juliana Volodko


Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

30/01/15

RUSIŠKAS SĄSIUVINIS

Režisierė – Olga Lapina
Muzikos vadovas – Artiom Tulčinskij
Akompanuotoja – Alisa Gaižauskaitė
Vokalo parengimas – Rita Mačiliūnaitė
Dailininkė – Renata Valčik
Šviesos dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas
Choreografė – Monika Klimaitė
Stilistė – Karina Leontjeva
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

Muzikinis spektaklis pasakoja apie slapčiausius moters sielos subtilumus, likimo tragiškumo nuojautas, vidinio moters pasaulio turtus bei atsivėrimus, amžinojo moteriškumo įprasminimą per kančią ir praregėjimą. Kūrinys skirtas vyresnio amžiaus žiūrovams, suprantantiems ir mėgstantiems muzikos kalbą.

 

Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino (1939 – 1999) to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę. Pagal rusų folkloro tekstus sukurtas „Rusiškas sąsiuvinis“ skirtas mecosopranui bei fortepijono akompanimentui. Pasak kompozitoriaus, sukurti šį ciklą jį paskatino jaudinanti istorija apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio.

 

Jauna režisierė Olga Lapina šį V. Gavrilino kūrinį realizavo teatro scenoje kartu su keturiolika dainuojančių aktorių moterų, kurioms pritaria fortepijonas. Aštuonios ciklo dainos čia ne tik atliekamos įvairių sudėčių vokalinėse grupėse, bet ir suvaidinamos kaip jaudinančios draminės novelės. Spektaklyje didelis dėmesys skirtas vizualinei estetikai, ją išradingai scenoje sukūrė žymūs šalies menininkai.

 

***

„Režisierei Olgai Lapinai pavyko surinkti ne tik šaunią kūrybinę komandą, bet ir suvaldyti, interpretuoti folklorinės stilistikos medžiagą taip, kad ji būtų artima ir suprantama šiuolaikiniam žiūrovui. Vis dažniau dabarties moterys išgirsta raginimus atsigręžti į savo instinktyviąją, jausmingąją moterišką prigimtį, atskirti ją nuo Vakarų kultūros primestų įvaizdžių. Ir man atrodo, kad šis spektaklis yra lyg gražus moteriškumo esmės įprasminimas, nes čia moteris vaizduojama visokia – jauna ir sena, stipri (gebanti susiskaldyti malkas) ir kantri (galinti iškęsti šaltą žiemą su stingdančiu ilgesiu širdyje laukiant grįžtant iš jūrų ar karų mylimojo), o kartu neprarandanti jausmingumo, silpnybių ir gebėjimo solidarizuotis su kitomis likimo draugėmis", – rašė kultūros apžvalgininkė Jurga Mandrijauskaitė.

 

„[...] Gavrilino estetizuotos liaudies dainos man tapo dideliu atradimu. Lapina, sudėdama jas į atskiras noveles, atsargiai suvaidindama, palydėdama į viešumą, tų dainų neužstoja [...] Menine kulminacija tampa sodri, dinamiška pirties novelė, kurios ir vienos užtektų jau pasisekusiam spektakliui ar trumpo metro filmui", – rašė kritikė Jūratė Visockaitė.

 

„Archajiškas, ikifeministinės epochos moteriškas pasaulis Rusų dramos teatro spektaklyje skleidžiasi meistriškai subtiliai, vienu metu ir tiksliai, ir švelniai. Galbūt sunkiau suvokiamas vyrams, „Rusiškas sąsiuvinis" galėtų tapti hitu jautrumo ir harmonijos išsiilgusioms moterims", – rašė kritikė Monika Jašinskaitė.

 

Spektaklyje vaidina

Lilija Mračko
Larisa Popova
Anžela Bizunovič
Jelena Juščenko
Jevgenija Gladij
Jekaterina Makarova
Jevgenija Karpikova
Tatjana Genzel
Juliana Volodko
Vera Stasenia
Inga Maškarina
Inga Stankaitytė
Julija Krutko 
Aleksandra Metalnikova
Jevgenija Rusakova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

22/10/14

PUIKUS GYVENIMAS

Režisierius – Tomas Jašinskas
Dailininkė – Morta Žukauskaitė
Muzikinis apipavidalinimas: Aleksandr Špilevoj, Tomas Jašinskas
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Taikliausiai šį kūrinį ko gero apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina!"

 

Žiūrovams skirtas rūstus perspėjimas: spektaklyje skamba nenorminė leksika (t.y., rusiški keiksmažodžiai). To nepabūgusių laukia dozė „shopping&fucking" rūšies sceninio adrenalino.

 

Scenoje nevaržomai liejasi jaunosios kartos gyvenimiškų ir žodinių realijų srovė: pulsuojanti, šokiruojanti, erzinanti, nesumeluota, neiškreipta ir niekuo nepridengta. Siužetas paprastas: kūno kultūros mokytojais dirbantys broliai Aleksejus ir Vadimas ištvirkauja su savo mokinėmis, kol pirmasis pasiryžta vieną iš merginų vesti, o Vadimas tuo metu nė kiek nesikuklina apgaudinėti savo brolį su jo išrinktąja. Visa tai išvirsta į vestuvinį girtavimą, ištvirkavimą ir beprotišką siautėjimą... Nepaisant to, jauni žmonės daro išvadą, kad jų gyvenimas klostosi puikiai.

 

„Tai, kas kadaise buvo labai svarbu, dabar tampa nereikšmingu gyvenimo epizodu. Manyčiau, tai yra dėsninga išvada. Antai kadaise žmonėms būdavo labai svarbios vestuvės, o dabar tai – tik kasdienis įvykis. Nesvarbu, ar vestuvės, ar skyrybos... Šiuolaikiniai žmonės siekia tik malonumų, o meilės sąvoka – ji pasiliko XX amžiuje", – komentuoja pjesės autorius.

 

Madingo šiuolaikinio rusų dramaturgo Pavelo Priažko (g. 1975 m. Minske, Baltarusijoje) pjesių pavadinimai jau kelerius metus garsiai skamba naujojo rusų teatrinio avangardo pasaulyje, ten, kur iki šiol karaliavo žiūrovų pamėgtas autorius Ivanas Vyrypajevas (LRDT pagal jo pjesę pastatytas spektaklis „Iliuzijos"). Pastarojo iniciatyvos dėka P. Priažko kūriniai „Glaudės", „Puikus gyvenimas", „Užsklęstos durys", „Kareivis", „Kavinės savininkas" ir „Esu laisvas" pelnė populiarumą Maskvoje bei Sankt Peterburge. O pjesės „Puikus gyvenimas" pastatymas teatre „Teatr.doc" (rež. Michailas Ugarovas) 2010 m. pelnė prestižinį Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė". Šiuo metu P.Priažko bendradarbiauja su jaunuoju Maskvos teatrinio avangardo lyderiu Dmitrijumi Volkostrelovu bei jo teatru „Teatr Post", kuris sėkmingai pasirodė 2014 m. teatrų festivalyje „Sirenos" Vilniuje.

 

Lietuvos rusų dramos teatre P. Priažko pjesę „Puikus gyvenimas" scenoje realizavo režisierius Tomas Jašinskas (g. 1985 m.). Jis baigė režisūros mokslus Klaipėdos universiteto Menų fakultete (2009, kurso vadovas – Gediminas Šimkus), vėliau – dramos teatro režisūros magistro studijas Vsevolodo Mejerholdo teatro centre prie Maskvos dailės akademinio teatro (2011, kurso vadovas – Valerijus Fokinas). T. Jašinskas yra sukūręs spektaklių Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus teatrų scenose. Drauge su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kaip antrasis režisierius, dalyvavo vaidinimo pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį" pastatyme (Šiaulių dramos teatras, 2014).

 

Spektaklyje vaidina

Aleksejus – Telman Ragimov
Vairuotojas – Aleksandr Kanajev
Vadimas – Aleksandr Špilevoj
Lena – Juliana Volodko
Anžela – Jevgenija Karpikova / Jekaterina Makarova
Mama; Senelė – Valentina Lukjanenko

 

Jokūbo Viliaus Tūro nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

17/10/13

ŽVIRBLIO LIZDAS

Režisierius – Vladimir Serov
Pastatymo vadovas – Jonas Vaitkus
Dailininkas – Artūras Šimonis
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas


Muziką atlieka:
Vytautas Mikeliūnas (smuikas)
Daumantas Slipkus (fortepijonas)
Kazys Stonkus (akordeonas)


„Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", - sako spektaklio herojė, nuo savęs pačios besislapstanti už Editos Piaf tapatybės šydo. Garsios dainininkės gyvenimo istorija jai tampa tarsi užuovėja, o pati Edita Piaf - tai, kas suteikia jėgų gyventi. Pirmuoju asmeniu pasakodama dainininkės išgyvenimus bei atlikdama jos dainas savo psichiatrui, kuriuo čia nejučia tampa ir pats žiūrovas, spektaklio herojė po truputį atskleidžia kertinę mintį - išlikti žmogui padeda viltis ir tikėjimas.

 

2015 metais pasaulis minės prancūzų dainininkės Editos Piaf 100-sias gimimo metines.

 

Edita Piaf (tikrasis vardas Édith Giovanna Gassion) gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje, aktorės Anitos Mayar, kurios sceninis pseudonimas buvo Lina Marsa, ir akrobato Louiso Gassiono šeimoje. Mažosios Editos gyvenimo sąlygos buvo baisios. Vėliau išaiškėjo, kad trimetė Edita buvo visiškai akla. Kai nebepadėjo jokios priemonės, Editą nuvežė į Lizjė Šv. Teresės baziliką, kur kasmet plūsta minios piligrimų. Edita atgavo regėjimą. Jai buvo šešeri metai. Pirma, ką ji pamatė, – pianino klavišai...

 

Paryžiuje Edita pradėjo dirbti miesto aikštėse kartu su tėvu: jis rodydavo akrobatinius triukus, o jo devynmetė duktė dainuodavo. Dainavimu gatvėse Edita užsidirbdavo, kol buvo pakviesta dirbti kabarete.

 

1933 m. septyniolikmetė Edita pagimdė dukterį Marselę. 1935 m. duktė susirgo meningitu ir pateko į ligoninę. Belankydama dukterį susirgo ir pati Edita. Tačiau ji pasveiko, o Marselė mirė. Ji buvo vienintelis E. Piaf vaikas.

Vėlesnis E. Piaf gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuopolių bei asmeninių tragedijų.

 

Sceninis Editos vardas – Piaf – Paryžiaus prastuomenės kalba reiškia „žvirblį". „Piaf stilių", atitinkantį Editos individualumą, sukūrė poetas Raimondas Asso; jis kūrė dainas, tinkančias tik jai. Neįtikėtinas balsas, darbštumas ir gatvės mergiotės užsispyrimas gan greitai atvedė Editą į sėkmės viršūnę.

 

Antrojo pasaulinio karo metais E. Piaf rengdavo koncertus karo belaisvių stovyklose, kur fotografuodavosi neva atminimui su vokiečių karininkais ir prancūzų belaisviais, vėliau Paryžiuje su tomis nuotraukomis būdavo padirbami dokumentai pabėgėliams iš stovyklų.

 

Edita rengdavo labai daug pasirodymų Prancūzijoje ir užsienyje. Tokie fiziniai ir, svarbiausia, emociniai krūviai stipriai pakenkė jos sveikatai. 1961 m., sulaukusi 46 metų, Edita Piaf sužinojo, jog serga nepagydomu kepenų vėžiu. Jos paskutinis koncertas įvyko 1963 m. kovo 18 d. Klausytojai stovėdami plojo jai penkias minutes.

 

Edita Piaf mirė 1963 m. spalio 10 d. Ji palaidota Paryžiaus Per Lašezo kapinėse.

 

Edita padėjo atrasti savo kelią ir pakilti į sėkmę daugeliui pradedančiųjų atlikėjų – Yves‘ui Montand‘ui, Charles‘ui Aznavourui ir kitiems talentingiems dainininkams. Editos gyvenimas įkvėpė daugelį rašytojų, dramaturgų, kino bei teatro režisierių.

 

Melomanai dievina jos dainas, ypač garsios – „Ne, aš nieko nesigailiu", „Milordas", „Mano legionierius", „Rausvas gyvenimas", „Meilės himnas", „Mano Dieve" ir kitos.

 

Spektaklyje vaidina

Ji – Rasa Rapalytė
Jis – Vladimir Serov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos


 

. . . skaityti toliau

15/10/13

LEDŲ RŪMAI

Režisierė ir dailininkė – Marharyta Sasim
Inscenizacijos autorius – Andrej Ščiuckij
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Režisierės asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Linksmas spektaklis mažiuosius žiūrovus kviečia patirti smagius nuotykius ir kartu su herojais - teatro aktoriais bei lėlėmis - keliauti į rūmus, pastatytus iš gardžiausių ledų bei saldumynų.

 

Spektaklyje vaidina

Artūras Aleksejevas
Jevgenija Gladij
Vera Stasenia
Aleksandr Kanajev
Larisa Popova
Valentin Novopolskij
Anžela Bizunovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

15/09/13

JUNAS IR SOFUS, ARBA AUKSINIS RITERIS

Režisierė – Olga Lapina
Scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis
Muzikos vadovas – Artiom Tulčinskij
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

 

„Auksiniu scenos kryžiumi" įvertinto spektaklio „Stebuklingoji kreidelė" herojai – šaunieji Junas ir Sofus – dabar jau šiek tiek ūgtelėję, ima svajoti apie savo ateitį. Berniukai entuziastingai „matuojasi" įvairias profesijas, kuria grandiozinius planus ir fantazuoja apie būsimą šlovę. Kuo jie nori būti užaugę? Žinoma, kad pasaulinėmis garsenybėmis! O tai ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: juk norint išleisti protingą knygą, reikia pirmiau priversti raides stovėti tiesiai ir taisyklingai, norint tapti garsiu poetu, reikia būti nelaimingam, antraip nebus apie ką rašyti, o išrasti garvežį, kuris skirtųsi nuo visų kitų garvežių, irgi ne juokai – garvežys juk jau išrastas.
O kad taip mostelėjus stebuklinga lazdele...

 

Smagiai dardėdami traukiniu ir mostaguodami į rankas netikėtai patekusiu profesionalios burtininkės darbo įrankiu, berniukai atsiduria netikėčiausiose vietose. O mąstydami, kaip išgarsėti, Junas ir Sofus įkuria klestintį turizmo verslą miegančios princesės pilyje ir net patenka į istorijos vadovėlius!

 

Antroje pasakojimo dalyje rašytoja Zinken Hopp išradingai ir su humoru žvelgia į mus supantį pasaulį. Žaisminga forma čia kalbama ne tik apie vaiko norą suvokti save bei savo galimybes, bet ir pasirinkti savo ateities kelią.

 

Linksmas ir energingas spektaklis šįkart mažuosius žiūrovus pakvies tiesiai į sceną.

 

Muzikantai:

Šarūnas Datenis (vokalinė perkusija)
Kastytis Žukauskas (saksofonas)
Alisa Gaižauskaitė (klavišiniai)

 

Spektaklyje vaidina

Junas - Valentin Novopolskij
Sofus - Valentinas Krulikovskis
Trolis Kumlė - Aleksandr Kanajev
Princesė; Japonijos imperatoriaus vertėja; Bibi - Julija Krutko / Jelena Orlova
Sargybinis; Japonijos imperatorius; Karalius - Viačeslav Lukjanov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

13/04/13

GRONHOLMO METODAS

Režisierius – Agnius Jankevičius
Dailininkė – Laura Luišaitytė
Video – Vaclovas Nevčesauskas
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova
Iš katalonų kalbos į rusų vertė Vladimiras Podguskovas

 

„Šį metodą pradėjome taikyti visai neseniai. Jį sukūrė Izaijas Gronholmas, švedų psichologas, mūsų centrinio biuro Stokholme personalo skyriaus vadovas. Testo tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius. Taip įvertinamas vadinamasis „kūrybinis intelektas".

 

Prestižinė tarptautinė kompanija. Brangiai mokamos pardavimų skyriaus vadovo pareigos. Keturi kandidatai. Ryžtas laimėti bet kokiomis priemonėmis. Ekstremalus darbo pokalbis. Įmantrūs psichologiniai žaidimai. Provokacijos. Gluminančios staigmenos. Nuožmi konkurencija. Kuris iš jų laimės šią „šachmatų partiją"? Kuris iš jų meluoja?..

 

Sveiki atvykę į korporacinį manipuliacijų, išdavysčių ir veidmainysčių pasaulį. Įsitaisykite patogiai – personalo atrankos specialistai analizuoja kiekvieną jūsų žingsnį jums to nežinant.

 

Jordi Galceran Ferrer (gimė 1964 m. Barselonoje) – dramaturgas, scenaristas, vertėjas. Barselonos universitete studijavo katalonų filologiją. Nuo 1988-ųjų rašo pjeses (dalį jų yra režisavęs pats), inscenizacijas, scenarijus televizijai ir kinui, bendradarbiauja Barselonos dienraštyje „La Vanguardia". Jo kūryba įvertinta keliais apdovanojimais, tarp kurių ir Crítica Serra d'Or prizu 1996-aisiais. Pjesė „Gronholmo metodas" (2003 m.) dramaturgui pelnė tarptautinį pripažinimą. Pagal šį kūrinį pastatyta beveik tuzinas spektaklių įvairiuose pasaulio teatruose, sukurtas kino filmas.

 

Agnius Jankevičius (gimė 1979 m.) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatro režisieriaus studijas (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus). Nuo 2001-ųjų įvairiuose šalies teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių. Režisavo kelis radijo spektaklius. Sukūrė daugiau kaip dešimt vaidmenų teatre ir kine. Nuo 2010-ųjų dėsto vaidybą ir režisūrą LMTA. Lietuvos rusų dramos teatre sukūrė tarptautinio pripažinimo sulaukusį spektaklį „Prakeikta meilė", „Gronholmo metodas" – antrasis režisieriaus kūrinys šiame teatre.

 

Spektaklyje vaidina

Fernandas Porta – Vladimir Dorondov
Enrikė Fontas – Valentinas Krulikovskis
Mersedes Degas – Jevgenija Gladij 
Karlas Bueno – Valentin Novopolskij
Operatoriai: Artūras Aleksejevas, Aleksandr Kanajev / Jevgenija Gladij

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

29/03/13

ROMEO IR DŽIULJETA

Režisierius ir choreografas – Peter Uray (Vengrija)
Scenografas – Marijus Jacovskis

Sceninės spektaklio versijos autorius – Peter Uray
Kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

Garsioji Williamo Shakespeare'o uždraustos meilės istorija atgyja judesio spektaklyje. Čia susilieja įvairios judesio bei šiuolaikinio šokio technikos, scenoje derinamos su elementais iš rytietiškų bei vakarietiškų tradicijų teatro. Spektaklyje vaidina Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai ir LMTA studentai.

 

Peter Uray (gimė 1956 m. Budapešte) – choreografas, režisierius, pedagogas. Teatro meną studijavo Budapešto teatro ir kino akademijoje, Karoli Gaspar universitete bei Esterhazy Karoly koledže Egerio mieste, Nacionalinėje Budapešto filhamonijoje įgijo profesionalaus pantomimos artisto kvalifikaciją. 1982 – 2009 metais vadovavo paties įkurtiems teatrams „Bolero" bei „Panboro" Budapešte, nuo 2005-ųjų vadovauja šokio studijai „M Studio" Sfintu Georgė mieste Rumunijoje. Įvairiuose Vengrijos bei Rumunijos teatruose yra režisavęs per 20 spektaklių, daugiau nei tuzinui sukūrė choreografiją. Dėsto teatro meną bei šokį keliose aukštosiose mokyklose Vengrijoje ir Rumunijoje, veda meistriškumo pamokas.

 

Spektaklyje vaidina

Romeo - Telman Ragimov
Džiuljeta - Jelena Orlova
Montekis - Valentinas Krulikovskis
Kapuletis - Skomantas Duoplys
Sinjora Monteki - Jevgenija Gladij / Aleksandra Metalnikova
Sinjora Kapuleti - Edita Gončarova
Merkucijus - Valentin Novopolskij
Benvolijus - Maksim Tuchvatulin
Auklė - Jevgenija Karpikova
Paris - Mantas Barvičius
Rosalinda - Juliana Volodko
Tebaldas - Petras Šimonis
Vienuolis - Pijus Narijauskas
Džuljetos draugės - Ieva Labanauskaitė, Iveta Raulynaitytė, Inga Stankaitytė

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

25/01/13

STABMELDŽIAI

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkas – Jonas Arčikauskas
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Ar Dievas „atsidėkos" stebuklu mainais į karštas maldas? Kas yra religija: ar tai tėra tikėjimas(is) sulaukti nepertraukiamos stebuklų virtinės? O gal iš pažiūros net giliai tikintys žmonės tėra stabmeldžiai?..

 

Šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos istorija apie šeimą, kurioje vyrauja chaosas ir psichologinė prievarta, šeimą, kurioje trys buitinių rūpesčių nužmogintos būtybės bando sudurti galą su galu. Valdinga nekilnojamuoju turtu užsiimanti žmona, bedarbis vyras, paslapčia svajojantis groti klarnetu orkestre, savo dėstytoją įsimylėjusi ir į mokslus universitete nusispjovusi dukra bei alkoholikas kaimynas, atsakingas už šeimos buto remontą, tačiau pinigus statybinėms medžiagoms laisva ranka švaistantis gėralui. Čia dažniau rėkiama, nei kalbamasi. Čia supratimo ir atlaidumo vienas kitam nebelikę jau senokai. Čia laviruojama ties riba: iš vienos pusės - pragaištis, iš kitos - staigiai veikianti panacėja.

 

„Anna Jablonskaja žuvo pačiame pakilime, sukūrusi savo geriausią, taikliausią tekstą - pjesę „Stabmeldžiai": žiaurią dramą apie šiuolaikinio žmogaus tikėjimo krizę. Apie mūsų tikėjimo sutrikimus ir individualaus išganymo paieškų kraštutinumus. Į šeimą, pasiekusią destrukcijos ir disfunkcijos dugną, atvyksta religinga anyta, netikėtai grįžusi į pasaulietišką gyvenimą po klajonių per vienuolynus. Pirmas veiksmas - tarsi tikėjimo skleidimas, antras - religijos atmetimas. Rezultatas - painiava ir chaosas, tylėjimas, nebylumas, būdingas šiuolaikinės Rusijos visuomenės religingumui. Ši tema, galima sakyti, yra tabu. Teatre mažai kas ją gvildena. Jablonskaja sąžiningai ir užtikrintai nagrinėja padėtį be išeities: tikėti ar netikėti ir kuo tikėti? Dramaturgė aiškinasi tai, bet pati neremia nei vienos pusės. Ją jaudina trapus tikėjimas, paremtas vien tikėjimu stebuklais, be jokios intelektualinės sakralizacijos", - rašė žinomas Rusijos teatro kritikas Pavelas Rudnevas.

 

Anna Jablonskaja (1981-2011) - dramaturgė, poetė, prozininkė. Gimė Odesoje, Grigorijaus Jablonskio - veterinaro, vėliau tapusio reporteriu-feljetonistu, šeimoje. Kurti ir publikuoti pradėjo dar mokykloje. Sukūrė daugiau nei tuziną pjesių, tarp kurių ir „Bermudų kvadratas", „Monodialogai", „Du.rys" ("Две.рь"), „Laiškas zoologijos sodui", „Kaubojaus be šuns šou". Ji - tarptautinių dramaturgijos konkursų „Premjera 2005", „Eurazija" (2006, 2008), „Laisvasis teatras" (2006-2009) ir kt. laureatė. Žuvo 2011 metų sausio 24 d. teroro akto Maskvos Domodedovo oro uoste metu, būdama 29-erių.

 

Spektaklyje vaidina

Marina, Olego žmona - Jelena Bogdanovič
Olegas, Marinos vyras - Valentinas Krulikovskis
Kristina, Marinos ir Olego duktė - Jevgenija Gladij / Juliana Volodko / Jelena Orlova
Natalja, Olego motina - Inga Maškarina
„Bocmanas", Nikolajus, Marinos ir Olego kaimynas - Vladimir Dorondov
Šventikas, tėvas Vladimiras - Sergej Zinovjev / Aleksandr Kanajev
Dėstytojas - Viačeslav Lukjanov
Daktaras - Aleksandr Agarkov / Valentin Novopolskij
Benamis - Gediminas Sederevičius

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

14/09/12

IŠ MEILĖS MAN

Režisierė – Agnė Dilytė
Dailininkas – Artūras Šimonis
Kompozitorius – Marius Salynas
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

„Iš meilės man" - šiuolaikinės suomių dramaturgės istorija apie susvetimėjimą. Šeimos krizės šešėlyje auga vienišiaujanti dešimtmetė mergaitė Silvija Jalovaara, gyvenanti savo pačios susikurtame pasaulyje ir svajojanti turėti bent šunį. Tuo metu depresijos apimta, taurelės nevengianti jos motina interjero dizainerė dienas leidžia galvodama apie nelaimingą santuoką ir gyvenimo pilnatvės trūkumą, o tėvas - garsios televizijos laidos vedėjas, psichologas - visa galva paniręs į darbus, stengiasi atsiriboti nuo šeimoje įsivyravusio chaoso. Istorija įgija lemtingų posūkių, kuomet į Jalovaarų namus užsuka simpatiška jauna kaimynė.

 

Agnė Dilytė - dramaturgė, režisierė. Studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete, Gyčio Padegimo ir Romaldos Lukoševičiūtės klasėse. Nuo 2002 m. režisuoja spektaklius (dalį jų - pagal savo parašytas pjeses) Kauno mažajame, Kauno kameriniame teatruose, Menų spaustuvėje. 2011 m. A. Dilytės režisuotas spektaklis „Neklausinėk, Julyte!" buvo patekęs tarp pretendentų į „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimą.

 


Spektaklyje vaidina

Silvija Jalovara, 10 metų mergaitė - Edita Gončarova
Tea Jalovara, Silvijos motina - Anžela Bizunovič
Lauri Jalovara, Silvijos tėvas - Valentin Kirejev
Sana Mikonen, nauja Jalovarų šeimos kaimynė - Vera Stasenia


Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

28/10/11

AČIŪ, MARGO!

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkė – Marharyta Sasim
Kompozitorius – Alvydas Jagelevičius
Choreografė  – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Namo, kur vyksta pjesės veiksmas, šeimininkės Lizos gyvenimas ne toks paprastas, maža to, ją beviltiškai įsimylėjęs jos draugas Markas, beieškantis antrosios pusės. Lizos draugei Margo velniškai nesiseka su vyrais, o jautrios sielos Levo visiškai nesupranta aplinkiniai...

 

Valerij Mucharjamov (gimė 1948 m. Maskvoje) – šiuolaikinis rusų dramaturgas, Rusijos rašytojų sąjungos narys. Baigė Maskvos pedagoginį institutą. Jo kūriniai buvo publikuoti žurnaluose „Kontinent", „Volga". 1963 m. suvaidino filme „ČK bendradarbis" (rež. Boris Volček), 2007 m. parašė scenarijų filmui „Artistė" (rež. Stanislav Govoruchin), kuriame suvaidino garsus Rusijos aktorius ir kino režisierius Fiodoras Bondarčiukas. Spektakliai pagal jo kūrinius: „Ačiū, Margo!", „Vynuogyno paunksmėje" („Paskutinioji meilė") ir kt. statomi įvairiose pasaulio šalyse.

 

Spektaklyje vaidina

Liza – Larisa Popova
Markas – Dmitrij Denisiuk
Margo – Jevgenija Rusakova
Levas – Vladimir Serov

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

23/10/11

STEBUKLINGOJI KREIDELĖ

Režisierė ir scenografė – Olga Lapina
Dailininkė – Morta Žukauskaitė
Muzikinis vadovas – Artiom Tulčinskij
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

Netradicinio spektaklio pagrindas – žymios norvegų literatūros vaikams autorės Zinken Hopp pasaka apie mažą berniuką, atradusį stebuklingą kreidelę, dėl kurios magiškų savybių nupiešti daiktai atgyja. Davęs laisvę fantazijai ir ėmęs piešti, mažylis Junas patiria visą paletę suaugusiojo protu nesuvokiamų nuotykių.

 

„Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. [...] Netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas. Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus. Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir aslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai" – teatro kritikė Rūta Oginskaitė.

 

Žaisminga interaktyvi klajonė įtraukia mažuosius į smagių žaidimų, linksmų galvosūkių, neįprastų vaizdų bei paslaptingų garsų sūkurį. Tai - pasakojimas apie sugebėjimą matyti stebuklus paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Kartu su pasakos herojais mažieji šniukštinėja ne tik slapčiausias vaizduotės, bet ir teatro užkulisių kerteles.

 

Vaidinimas skirtas tik vaikams. Su jais beveik valandą laiko žaidžia, dainuoja, bendrauja ir kvailioja septyni aktoriai. Jaunėlius į spektaklį atlydėjusiems suaugusiems jo metu siūloma sudalyvauti humanistinio ugdymo užsiėmime, kurį veda šios srities specialistai pedagogai ir psichologai.

 

Spektaklyje vaidina

Junas Albertas Briunas Sulbakenas - Valentin Novopolskij
Sofus - Valentinas Krulikovskis
Papūga; Žvirblis; Karalius - Viačeslav Lukjanov
Kerėpla; Princesė - Inga Stankaitytė / Julija Krutko
Trolis - Aleksandr Kanajev
Pelėda; Močiutė; Karalienė - Inga Maškarina
Mama - Vera Stasenia

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

28/01/11

PASKUTINYSIS AISTRINGAS MEILUŽIS

Režisierės – Olga Lapina, Jelena Bogdanovič-Golubeva
Dailininkė – Nina Livont
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Kas gali nutikti, kai nuotykių savo gyvenime įsigeidžia vedęs pusamžis doras, ištikimas, kruopštus ir pareigingas vyras? Jūros gėrybių restorano savininkas, kuris kaskart kruopščiai apuosto ir ištrina savo rankas losjonu. Vyras, kuris, grįžęs į tuščią butą, pirmiausia paskambina į duris ir tik po to imasi jas rakinti. Butą, kuris, beje, yra jo mamos. Butą, kuriame jis lauks moters. Vienos, antros, trečios...

 

„Ši pjesė man primena Čechovą. Jo brandžius personažus, kurie jaučia būtinybę pakeisti savo gyvenimo tėkmę, tačiau arba nežino, kaip tai padaryti, arba pasirenka tam pačius netinkamiausius būdus ir paverčia savo gyvenimą tragedija. Žinoma, Simonas ir Čechovas - visiškai skirtingi autoriai", – sako spektaklio režisierė Olga Lapina. Jos teigimu, tokiems, kaip pagrindinis herojus Barnis Kešmenas – jautriems, mylintiems, sąžiningiems, tikintiems šeima ir tradicijomis žmonėms – sudėtinga išgyventi pasaulyje, kuriame jie po truputį tampa nebereikalingomis praeities liekanomis, pasaulyje iš kurio jie po truputį nyksta.

 

„Galima be galo ironizuoti ir juoktis, bet jei rimtai susimąstytume, kas po jų liks? Nieko... Todėl Barnis – paskutinis. Paskutinis karštai įsimylėjęs", – sako O. Lapina.

 

„Paskutinysis aistringas meilužis" sukurtas pagal žymaus amerikiečių dramaturgo Neilo Simono pjesę „The Last of the Red Hot Lovers" (1969 m.).

 

Neilas Simonas (gimė 1927 m.) – Pulitzerio premijos laureatas, daugelio pjesių ir scenarijų autorius, vienas populiariausių JAV dramaturgų. Jo kūriniai susilaukė sėkmės Brodvėjuje, nemažai jų nuolat atliekami įvairiuose pasaulio teatruose.

 

Spektaklyje vaidina

Barnis Kešmenas, žuvų restorano šeimininkas – Sergej Zinovjev
Eleina Macconi; Bobė Mitčel; Žaneta Fišer – Jelena Bogdanovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

24/04/09

VARGAS DĖL PROTO

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkė – Medilė Šiaulytytė
Kompozitorius – Arvydas Malcys
Choreografė – Ina Petrakova
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

Titrus į lietuvių kalbą vertė Jonas Graičiūnas

 

Pjesė pasakoja apie jaunuolį, grįžusį namo iš užsienio ir supratusį, kad jo mylimosios, kurią ketino vesti, širdis priklauso kitam. Apmaudą Čackis išlieja ant Maskvos aukštuomenės, pašiepdamas joje vešinčias bjaurias ydas, tačiau netrukus pats tampa šio sociumo auka – jaunuolis apšaukiamas pamišėliu. Režisierius J. Vaitkus spektakliui sugalvojo neįprastą pabaigą.

 

A. Gribojedovo amžininkai pjesėje (1824 m.) įžvelgė aštrią socialinę satyrą, todėl cenzūra rašytojui neleido jos nei publikuoti, nei perkelti į sceną. Anot režisieriaus J. Vaitkaus, pjesėje gvildenamos temos svarbios ir šiandien, jos egzistuoja ir mūsų gyvenimuose: galbūt pasikeitė gyvenimo būdas, išoriniai veiksniai, tačiau esmė, apimanti žmonių santykius, politiką, valdininkiją, socialinį gyvenimą, nepasikeitė.

***

 

„Iki šiol bet kuriame rusų teatre veikia auksinė taisyklė: jeigu trupės aktorių kiekis ir kokybė „susidėlioja" visiems „Vargo dėl proto" personažams, reiškia, su jais galima imtis bet kokios dramaturgijos – nuo klasikos iki avangardo" – kritikė Tatjana Jasinskaja.

 

„Niekas nepasikeitė nuo pjesės parašymo laikų – žmonės yra tokie patys. Vaitkus netiki pasaulio atpirkimu. Jis tik diagnozuoja, kad išnaikinti visuomenės parazitus taip pat utopiška kaip ir tarakonus. Režisieriui svarbu parodyti žiūrovams, kas vyksta iš tikrųjų. [...] Nors „Vargas dėl proto" laikomas socialine politine satyra, žvelgiant šių dienų akimis, tai greičiau psichologinė komedija, skirta kovai su biurokratais. Todėl idėjinis spektaklio sluoksnis ne tik dygus, ryškus, akivaizdus, bet ir aktualus", – kritikė Daiva Šabasevičienė.

 

„Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai" aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies" – kritikė Ingrida Ragelskienė.

 

„Marionetiškos XIX a. pradžios Maskvos aukštuomenės figūros, pro kurių ausis ir akis neprasprūsta nė vienas svarbiausiųjų veikėjų žodis, tik dar labiau paryškina esminę scenoje „proto drama" virtusios komedijos koliziją. Nėra tokio herojaus, kurio nesutriuškintų masės jėga, ir nėra tokio proto, kurio neįveiktų bukumas ir akli papročiai", – kritikė Rasa Vasinauskaitė.


Spektaklyje vaidina

Famusov - Aleksandr Agarkov
Sofja - Aleksandra Metalnikova
Lizanka - Anžela Bizunovič
Molčialin - Viačeslav Lukjanov
Čiackij - Valentin Novopolskij
Skalozub - Vladimir Serov
Natalja - Jevgenija Rusakova
Platon - Vladimir Dorondov
Kunigaikštis Tugouchovskij - Dmitrij Denisiuk
Kunigaikštienė - Liuda Gnatenko
1 dukra - Valentina Lukjanenko
2 dukra - Laima Košytė
3 dukra - Larisa Popova
6 dukra - Vera Stasenia
Grafienė močiutė - Inga Maškarina
Grafienė anūkė - Jevgenija Karpikova
Zagoreckij - Valentin Kirejev
Chliostova - Jelena Bogdanovič
P.N* - Michail Makarov
P.D* - Nikolaj Antonov
Repetilov - Jurij Ščiuckij
Petruška - Valentinas Krulikovskis
Tarnas - Vidmantas Fijalkauskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

27/12/08

SNIEGO KARALIENĖ

Režisierius – Andrej Ščiuckij
Dailininkas – Dmitrij Mochov
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentai: Liubov Timochova, Algimantas Kvietkauskas

 

Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais

 

Režisierius Andrej Ščiuckij: ,,Mūsų pasaka – apie mergaitę Gerdą, kuri sušildo širdis. Kai Kajus papuola į svetimą ir šaltą Sniego karalienės pasaulį, sesuo savo nuostabia karšta širdimi padeda jam. Spektaklyje ,,Sniego karalienė" vadina įvairaus amžiaus, skirtingos gyvenimo ir profesinės patirties aktoriai, ir tai, manau, suteikia vaidinimui orginalumo ir patrauklumo. Šią H. Ch. Anderseno pasaką žino beveik visi vaikai, tačiau ji naujai nuskambės J. Švarco pjesėje ir Lietuvos rusų dramos teatro aktoriaus Jurijaus Šciuckio eilėse".

 

Spektaklyje vaidina

Kajus - Aleksandr Kanajev
Gerda - Aleksandra Metalnikova / Julija Krutko
Senelė - Valentina Lukjanenko
Sniego karalienė - Jevgenija Rusakova / Liuda Gnatenko
Varnas - Valentin Novopolskij
Varna - Inga Maškarina
Princas Klausas - Viačeslav Lukjanov
Princecė Elzė - Vera Stasenia
Atamanė - Anžela Bizunovič
Pirmasis plėšikas - Jurij Ščiuckij
Antrasis plėšikas - Michail Makarov
Mažoji plėšikė - Larisa Popova
Šiaurės elnias - Vladimir Serov
Snaigės - vaikų choreografinė grupė „Angel Project", vadovė – Anara Popova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

21/09/07

LOŠĖJAI

Režisierius – Michail Byčkov
Dailininkas – Emil Kapeliuš
Kostiumų dailininkė – Jelena Orlova
Plastikos asistentė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova
Vokalizių autorius – Nikolaj Morozov

 

Rusų klasiko kūrinys, kurį režisierius pavertė veik vesternu. Spalvingi, groteskiški personažai, įdomi scenografija, įtaigi muzika ir visai netikėtas finalas.

 

„Kviestinis režisierius iš Rusijos Michailas Byčkovas į Rusų dramos teatro sceną atneša rusišką dvasią, sumišusią su amerikietiško Laukinių vakarų vesterno tradicija ir parodo lošimo aistros užvaldytų Gogolio amžininkų gyvenimą nuo apgaulės iki apgaulės. Ir pasirodo, kad žaidimas kortomis tai ne tik lošimas iš pinigų - tai lošimas iš savo gyvenimo, savo likimo, žaidimas su lemtimi, kurią apsprendžia pikai, kryžiai, čirvai ir būgnai.

 

Gogolio kūrybai būdingas per tragikomiškumą ir groteską išsakomas moralas. Sutrikusi pusiausvyra tarp gėrio ir blogio išlyginama tamsiosioms jėgoms atlikus teisėjo vaidmenį. Tokias iš pragaro atkeliavusias būtybes galima įžvelgti įspūdingame kortų damų kvartete (Inga Maškarina, Liuda Gnatenko, Jevgenija Rusakova, Vera Stasenia).

 

Režisierius supriešina lošėjų realybę su mistikos skraiste apgaubtomis kortų damomis, iškilusiomis virš jų minios. Kartu jos ir tarsi nelabosios dvasios apsėdančios lošėjus. Jų spiegiantis dainavimas, klyksmai, šnabždesiai, švokštimas kuria pragarišką ir demonišką Gogoliui artimą atmosferą. Svarbiausias scenografijos (dailininkas Emilis Kapeliušas) akcentas - medinė pastato konstrukcija, pro kurios langus išnyra pavojingai gundantys kortų damų siluetai. Jų atstovavimą kiekvienam iš keturių kortų simbolių/rūšių iliustruoja plaukų spalva ir šukuosenos forma. Grėsmingos vilioklės su kūną varžančiais korsetais įžiebia ir kaitina lošimo aistrą, vos vyrams paėmus kortas į rankas jos ima žaisti jų likimais.

 

Spektaklio pradžioje migla ir perkūno griausmas pranašauja Ichariovo (Sergejus Zinovjevas) apgavystę. Sustingusia laikysena ir griausmingu balsu bauginantis Vladimiro Serovo kuriamas Aleksejus, tarsi Ichariovui nepavaldaus pasaulio sargas, į kurį jis pasirenka įžengti. Tai tarsi aliuzija į Ichariovo pragarą, į kurį patenka jis, atsidūręs tarp prieš jį susimokusių bendrininkų.

 

Visa temperamentinga lošėjų minia nuo pat pradžių kontrastuoja su ramiu, santūriu ir savimi pasitikinčiu Ichariovu. Turėdamas Adelaidą Ivanovną jis jaučiasi visiškas savo sėkmės ir likimo valdovas. Tuo tarpu apgavikų minia nenustygsta vietoje, išnaudodama kone visą emocijų amplitudę. Veiksmą įsuka visos lošėjų grupės lyderis Utešitelnas (Aleksandras Agarkovas), kartu per jo diplomatiją ir susikalbėjimą su visais rezgama į akis net nekrentanti apgaulė. Karšto būdo akiniuotis Švochniovas (Dmitrijus Denisiukas) tiesiog negali nesiginčyti. Komiškas jo ir Glovo (Eduardas Murašovas) bendravimas, kai pastarojo pamokymų klausydamas pirmasis neriasi iš kailio rodydamas savo nepasitenkinimą. Lyginant su kitai bendrininkais, santūrumu ir šaltumu išsiskiria Krugelis. Jo vokišką kilmę akcentuoja griežtų formų švarkas - kone karinė uniforma. Kitų veikėjų kostiumai žymiai laisvesni, primenantys vakarietišką kaubojų aprangą (kostiumų dailininkė Jelena Orlova).

Režisierius užduotas greitas spektaklio tempas lemia gyvą ir įdomų reginį scenoje. Scena veja sceną aktoriams laisvai ir žaismingai kuriant savo personažus, veiksmas scenoje virte verda. Spektaklis dinamiškas ir komiškas; demoniškumo ir grotesko įneša gundančių, bet kartu ir grėsmingų kortų damų ansamblis. Aktoriai žaidžia pagal Gogolio diktuojamas taisykles, scenoje vyrauja kraštutinės emocijos. Ištrinama linija tarp realaus ir antgamtiško kortų pasaulio, ir iškyla klausimas ar lošėjai gyvena kortų, ar realiame pasaulyje?

Kaip į sceną pradeda birti smėlis, taip išjudinami sėkmingo apgaule paremto Ichariovo gyvenimo pamatai. Tarsi kortų namelis sugriūna ir medinė scenografijos butaforija Ichariovui suvokiant, kad jis liko apgautojo vietoje. Kaip kortų damos apdovanoja Ichariovą cigaru, lazdele, cilindru ir kt., taip pabaigoje viską iš jo atima. Gogolio personažai atpildo sulaukia iš savo pačių ydų, nubaudžiami savo pačių nuodėmėmis. Su tuo siejasi ir paskutinė scena, susišaukianti su Paskutinio teismo diena, nuodėmių svėrimu, kai tarsi Ichariovo nenaudai nusileidžia svarstykles imituojančios medinės svirtys. Kas gali būti baisiau sukčiui kaip atsidurti apgautojo kailyje? Taip išsisprendžia ir Ichariovo likimas, o svajonės apie gausų laimikį virsta ašaromis prie suskilusios geldos."

Austėja Adomavičiūtė

Spektaklyje vaidina

Ichariovas - Sergej Zinovjev
Gavriuška - Valentin Kirejev
Švochnevas - Dmitrij Denisiuk
Utešitelnas - Aleksandr Agarkov
Glovas jaunesnysis - Aleksandr Kanajev
Zamuchryškinas - Jurij Ščiuckij
Pikų dama - Inga Maškarina
Kryžių dama - Liuda Gnatenko
Čirvų dama - Jevgenija Rusakova
Būgnų dama - Vera Stasenia
Aleksejus - Viktor Mitiajev
Krugelis - Jevgenij Bočiarov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

18/12/05

COLIUKĖ

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkė – Jolanda Imbrasienė
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Spalvingas spektaklis apie mažutėlės – tik colio dydžio – mergaitės neįtikėtinus nuotykius.

 

Spektaklyje vaidina

Burtininkė - Valentina Lukjanenko
Motina - Liubov Timochova
Coliukė - Jelena Orlova
Sliekas Driunia - Aleksandr Kanajev
Madam Žabuar - Anžela Bizunovič
Žabuar - Michail Makarov
Vabalas - Vladimir Dorondov
Laumžirgis - Jevgenija Rusakova / Aleksandra Metalnikova
Pelytė - Jelena Juščenko
Kregždutė - Laima Košytė
Kurmis - Jurij Ščiuckij

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

09/12/05

SVEIKI, EMIGRANTAI! (SQUAT)

Režisierius – Michail Poliščiuk (Prancūzija)
Scenografas – Artūras Šimonis
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

Michailo Poliščiuko autorizuotas vertimas iš prancūzų kalbos

 

Squat, išvertus iš anglų kalbos, reiškia neteisėtą apsigyvenimą tuščiuose namuose. Šis reiškinys, manoma, atsirado Amerikoje, tačiau ir Paryžiuje dviem jauniems vargingiems žmonėms teko slapta prisiglausti po svetimu stogu. Kadangi jiedu – jaunuolis ir mergina, o būsto savininkės – dvi garbaus amžiaus damos, neišvengiamai įsiplieskia pasaulėžiūrų konfliktas, gimsta meilė, kyla nesusipratimai.

 

Tai ne tik aktuali, bet ir linksma, optimistiška, šmaikšti istorija, skirta įvairaus skonio žiūrovui. 2000 metais pjesės autorius apdovanotas JTO premija, o 2001 metais nominuota „Moljero" premijai kaip geriausia komedija. Ji išversta į anglų, italų, vokiečių kalbas.

 

Spektaklyje vaidina

Marivona Diupre - Tatjana Genzel
Žana Fižak - Lilija Mračko Lilija Mračko
Samiras Belkasemas - Valentin Kirejev
Kristina Brozek - Aleksandra Metalnikova
Tereza da Silva - Inga Maškarina / Valentina Lukjanenko
Maniuelis - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

12/12/04

MOROZKO

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkas – Dmitrij Mochov
Kompozitorius – Natalija Miščenko
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus padėjėja – Liubov Timochova

 

Mergaitę Mašenką piktoji pamotė liepia išvežti žiemą į mišką ir ten palikti. Bet darbšti ir gera mergaitė grįžta namo aptekusi Morozko dovanomis. Tada pamotė išsiunčia į mišką savo tinginę dukrą Fioklą...

 

Spektaklyje vaidina

Morozko – Aleksandr Agarkov
Snieguolė – Juliana Volodko
Senis – Jurij Ščiuckij
Mašenka – Vera Stasenia
Senė – Valentina Lukjanenko
Fiokla – Jekaterina Makarova
Ragana – Michail Makarov
Lakštutė – Larisa Popova
Kišenėlė – Maksim Tuchvatulin / Nikolaj Antonov
Titnagas – Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

26/12/96

RAUDONOJI GĖLELĖ

Režisierius ir dailininkas – Jurij Popov
Dailininkė dekoratorė – Larisa Gatalskaja
Kostiumų dailininkė – Irina Matulionienė
Kompozitorius – Natalija Miščenko
Eilių autorius – Jurij Ščiuckij
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova


Tėvas trims dukterims iš užjūrio kelionės žada parvežti lauktuvių. Jauniausioji duktė paprašė Raudonosios gėlelės. Tačiau ji žydi Pabaisos rūmų sode...

 

Spektaklyje vaidina

Auklė – Tatjana Genzel
Pirklys – Michail Makarov
Alionuška – Vera Stasenia
Pabaisa – Nikolaj Antonov
Darbuotojas – Valentin Kirejev
Seserys – Jevgenija Rusakova, Larisa Popova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

31/12/86

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

Režisierius – Jurij Popov
Dailininkas – Michail Percov
Kostiumų dailininkė – Irina Matulionienė
Kompozitorius – Laimis Vilkončius

 

Nuotaikinga pasaka, kurios premjera įvyko 1986 gruodžio 31-ąją, išaugino ne vieną būsimų teatralų kartą. Nuo pat pirmųjų susitikimų su publika legendiniame spektaklyje vaidino aktoriai Sergejus Zinovjevas, Jurijus Ščiuckis, Valerijus Lobunecas ir Vladimiras Serovas. Anot pastatymo režisieriaus Jurijaus Popovo, tai „senoji gvardija“, kurios vienas iš moto – spektakliai mažiesiems privalo būti kuriami kaip ir suaugusiųjų publikai, tik... dar atsakingiau, geriau.

 

Per vieno populiariausių spektaklių vaikams gyvavimo laikotarpį žiūrovų atmintyje išliko puikūs ir kitų aktorių įkūnyti personažai. Ilgą laiką pasakoje apie Snieguolę ir septynis nykštukus vaidino Michailas Makarovas, Larisa Popova, Valentina Lukjanenko, Alesandras Agarkovas, taip pat Dmitrijus Denisiukas ir Jevgenija Rusakova. Pastaruosius aktorius mažieji žiūrovai matys ir atnaujintoje sudėtyje. Neišvengta ir „karjeros" postūmių. Tarkim, aktorius D. Denisiukas, ilgą laiką vaidinęs Princą, vėliau „persikvalifikavo" į Ketvirtadienio rolę, o Valentinas Novopolskis, taip pat kūręs Princo personažą, pasirinko labiau charakteringą veikėją – Antradienį.

 

Spektaklyje vaidina

Snieguolė - Jelena Orlova
Karalienė - Jevgenija Rusakova
Norų pildytojas - Aleksandr Kanajev
Princas - Telman Ragimov
Medžioklis - Vladimir Dorondov
Budelis - Valentinas Krulikovskis
Varna - Jevgenija Karpikova
Pirmadienis - Viačeslav Lukjanov
Antradienis - Valentin Novopolskij
Trečiadienis - Artur Svorobovič
Ketvirtadienis - Dmitrij Denisiuk
Penktadienis - Nikolaj Antonov
Šeštadienis - Artūras Aleksejevas
Sekmadienis - Maksim Tuchvatulin

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau