28/06/21

Kartais norisi maištauti. Pokalbis su aktoriumi Valentinu Novopolskiu

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos\" Nr. 25 (1390), 2021-06-25

\"2.

V. Novopolskis – Rogožinas spektaklyje „Idiotas\", L. Vansevičienės nuotr.


Nors per pokalbį Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Valentinas Novopolskis teigė nežinantis, kas yra šiuolaikinis teatras, birželio 19 d. keturiasdešimtmetį minėjusio aktoriaus kūrybinė biografija byloja priešingai. 2004 m. Novopolskis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jo kurso vadovė – režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Nuo 2005 m. vaidina LRDT, filmuojasi kine. 2013 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų aktorius už pagrindinį vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. Pelnė du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus: 2014 m. už geriausią metų antraplanį vaidmenį filme „Nesamasis laikas“ (rež. Mykolas Vildžiūnas) ir 2020 m. už pagrindinį vaidmenį filme „Olegas“ (rež. Juris Kursietis). 2021 m. Novopolskis drauge su Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) aktorių ansambliu buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir tapo Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų laureatu geriausio aktoriaus nominacijoje už pagrindinį vaidmenį filme „Olegas“.

Kaip per penkiolika metų kito Jūsų santykis su profesija? Kaip apibrėžtumėte aktoriaus misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

Pats santykis su profesija per tą laiką nelabai pasikeitė. Kaip Dalia Tamulevičiūtė įdiegė tam tikrą santykį / programą, taip ir stengiuosi jos sąžiningai laikytis. Gal ne visada pavyksta, bet siekiamybė tokia. Santykis nepakito, bet klausimų kyla. Pastaruoju metu daug svarstau apie formuluotę „aktorius tarnauja teatrui“. Galvoju apie tą „tarnybą“. Kodėl būtent šis žodis? Tarnas ir kūrėjas – atrodytų, nesuderinama, žmonės kariuomenėje tarnauja... Prieštaringas dalykas. Tarnaudamas paklūsti įsakymui, jo nesvarstai. Kariuomenėje gali kilti karjeros laiptais, o teatre „tarnyba“ keista. Kol esi jaunas, tarnauti paprasčiau. Kadangi pats žinai nedaug, lengviau patikėti tuo, ką tau sako kiti. Tačiau einant laikui ir įgyjant patirties aklai tikėti darosi vis sunkiau. Ir kartais norisi maištauti. Kai žiūriu į vyresnės kartos aktorius, matau daug neišsipildžiusių svajonių. Žmonės neatrodo laimingi, nėra materialiai gerai apsirūpinę. Ir tai kelia nerimą... Kai tarnauji, tave lengva apgauti, tavimi pasinaudoti. Vykdai paliepimus, ir tiek. Tada viskas priklauso nuo tavo „generolo“. Aktoriai repertuariniame teatre tarytum nėra pakankamai savarankiški. Jie labai priklausomi nuo režisierių, vadovų, kultūros ir kitų ministerijų, tačiau atitarnavę 30–40 metų tampa niekam nebereikalingi. Tik jubiliejaus proga gauna padėkos raštą nuo ministro, kuris jį pasirašo net nepažinodamas šio aktoriaus. Ir neprivalo pažinoti – tiesiog tai kažkokia keista užsilikusi tradicija. Farsas.

Žinoma, yra ir išimčių. Tačiau daugumos aktorių likimas dramatiškas, jeigu ne tragiškas. Todėl norisi išmokti tarnauti protingai. Ir garbingai. Nemąstau tokiomis kategorijomis kaip „misija“. Aktorius balansuoja tarp juokdario ir pranašo. Teatras yra ir tiesiog darbas, ir kažkas man ligi šiol nesuvokiama. Bet gal ne visi aktoriai turi suprasti tai, ką daro. Pavyzdžiui, aš iki šiol nežinau ir negaliu suvokti, kaip mes girdime garsus ar matome vaizdą, tačiau tai netrukdo man žiūrėti ir klausytis. Teatro stebuklas, ko gero, daug sudėtingesnis ir dar sunkiau suvokiamas, bet tai netrukdo aktoriams ir žiūrovams vis susitikti šitame keistame rituale.

Ar reikalingas tikėjimas teatru?

Jei tiki tuo, ką darai, tai labai padeda. Visur ir visada. Tikėjimas leidžia įveikti kliūtis ir abejones, kurių aktoriams netrūksta.

Kaip jaučiatės šiuolaikiniame teatre – kaip žiūrovas ir kaip kūrėjas?

Nežinau, kas yra šiuolaikinis teatras. Turbūt nežinau konteksto, nors dabar galime matyti įvairių šalių spektaklius. Kai daug darbo savame teatre, stinga laiko. Kine gal kiek paprasčiau, o žiūrėti spektaklių įrašus sudėtinga. Kuo pasireiškia šiuolaikiškumas? Aštriomis temomis, naujomis technologijomis? Bent jau pats pastaraisiais metais vaidindamas su ypatingomis naujovėmis nesusidūriau. Viskas tas pat: žmonės pasakoja istorijas, bando kažką suprasti apie save. Ar to nepakanka, kad spektakliai būtų įdomūs?

Gal išsiskyrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Respublika“. Jo šiuolaikiškumas pasireiškia tuo, kad atsisakyta scenos, pasakojimo vientisumo. Tačiau ir tai nėra nauja. Taip pat – „Didis blogis“, režisuotas Árpádo Schillingo. Jis kėlė klausimą, kaip dabar bendrauti su žiūrovais. Teatre „naujų formų“ paieškos vyksta visą laiką, tai normalus procesas. Aš atviras naujovėms, nesu vieno teatro šalininkas. Bandyti galima viską: judėjimas, paieškos – teatro gyvybės ir tikrumo šaltinis.

Kaip išgyvenote karantiną, priverstinę teatro pauzę?

Manau, galiu gyventi ir be teatro. Pasigendu laiko sau ir šeimai, todėl per karantiną mielai ilsėjausi. Kita vertus, esu baisus tinginys, todėl tik didelis darbo krūvis palaiko mano, kaip aktoriaus, formą ir gyvastį. Teatrui atiduota daug metų. Visas gyvenimas, buitis vienaip ar kitaip susiję su teatru, repeticijomis, spektakliais. Nelabai ką moku daryti, be teatro. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau grįšime, todėl tiesiog laukiau. Dirbdamas repertuariniame teatre galėjau sau leisti tokią prabangą, priešingai nei laisvai samdomi aktoriai.

Kaip gyvenate tą dieną, kai reikia eiti į sceną?

Repertuariniame teatre būna taip, kad spektaklį vaidiname ir po pusmečio pertraukos. Repetuojame daug. Būna, kad be laisvadienių vaidiname keturis seniai nerodytus skirtingus spektaklius. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog tokia mūsų realybė, mes prie jos prisitaikome. Retai pavyksta prieš spektaklį padaryti visą kokybišką repeticiją. Taigi čia jau tavo profesionalumo klausimas. Nors kartais atrodo, kad tame konvejeryje neįmanoma visada dirbti kokybiškai. Prieš sudėtingą spektaklį stengiuosi bent jau išsimiegoti. Lovoje prieš miegą mintyse pasikartoju spektaklį. Atėjęs į teatrą prisimenu, apie ką noriu vaidinti, – tai svarbu. Puiku, jei turi laiko dar ramiai pasiskaityti tekstą. O šiaip ypatingų pasiruošimo ritualų neturiu. Esu atviras ir imlus tam, kas vyksta tą dieną scenoje: partnerių naujovėms, tos dienos garsams, kvapams...

Kokia Lietuvos rusų dramos teatro ateitis Lietuvoje?

Seniai savęs šito klausiu. Bus, kaip bus. Aš, matyt, ne iš tų, kurie ką nors keičia. Stengiuosi palaikyti tą „ugnį“, kol ateis „jie“. Tikiu, kad mūsų teatras turi teisę egzistuoti ir gali būti įdomus visiems žiūrovams, nepaisant jų gimtosios kalbos.

Mūsų teatras galbūt labiau nei kiti Lietuvos teatrai priverstas balansuoti tarp kūrybos ir politikos. Tai sukuria papildomą nereikalingą įtampą, o galėtų duoti papildomų kūrybinių postūmių bei impulsų. Nejaučiu didelio susidomėjimo ar palaikymo iš Rusijos. Nors teatro kultūra ten fantastiška. Beveik visi ryškiausi Lietuvos teatro žmonės – Tamulevičiūtė, Vaitkus, Tuminas, Nekrošius – ten mokėsi. Ką jau kalbėti apie tai, kiek jie užaugino aktorių, režisierių. Ir mes, atrodytų, turime galimybę toliau bendrauti ir semtis ten įkvėpimo bei patirties, tačiau tai nevyksta. Man atrodo, kad nevyksta dėl valstybių tarnautojų netoliaregiškumo, bailumo ir jų kultūros lygio. Lietuvos vyriausybei mes irgi kaip ir nelabai reikalingi. Nebent prieš rinkimus vienas kitas kandidatas užsuka. Jau kelis kartus esu girdėjęs frazę: „Oi, Valentinai, tu nežinai, kas ten darosi, nėra ten viskas taip paprasta.“ Tikiu, kad nežinau. Bet nemanau, kad neįmanoma nieko padaryti. Tik reikia drąsos ir sugebėjimų, kurių gal pritrūksta ir jiems, ir mums.

Štai ir bandome nieko nesupykdyti ir neįžeisti. Kvaila ir apmaudu. Nenoriu sakyti, kad politikai dėl visko kalti. Kaltas esame kiekvienas, kai neatliekame savo darbo kokybiškai. Kuo didesnis teatras, tuo sunkiau viską sukontroliuoti. Didesnė tikimybė, kad kažkas patingės, kažko nespės padaryti, kažką padarys ne taip. Nekrošiaus spektakliai apkeliavo ir pakerėjo visą pasaulį vos su keliais spektaklius aptarnaujančiais žmonėmis. Aptarnaujančiais – iš didžiosios „A“ raidės. Ne tiesiog „tarnaujančiais“.

Dar viena problema, kurią matau, – LMTA neruošia visų teatro profesijų profesionalų. Tačiau tai jau ne tik Lietuvos rusų dramos teatro problema. Teatrai turi ne tik priimti į darbą žmones, bet ir juos apmokyti, supažindinti su unikalia darbo specifika.

Kad ir kaip būtų, šis teatras – mano namai, juose gyvena mano kolegos, kurso draugai, teatro bendradarbiai, kuriuos pažįstu daug metų. Repertuarinis teatras aktoriams suteikia daug galimybių. Čia, kaip ir valstybėje, sugalvota viskas gerai – prezidentas, seimas, rinkimai, „Sodra“, – tačiau ne visada viskas veikia kaip turėtų. Pasaulis nėra idealus. Išgyvenu dėl mūsų teatro problemų, bet kaip jas spręsti – nežinau. Stengiuosi tiesiog gerai ir sąžiningai atlikti savo darbą.

Man pasisekė – vaidinau ir kitų teatrų spektakliuose, dirbau su įvairiais režisieriais. Taip pat ir kine. Tai leidžia nepaskęsti teatro vidiniuose konfliktuose ir problemose, matyti plačiau.

Papasakokite apie savo naujausius, dabar rengiamus vaidmenis teatre ir kine.

Neseniai suvaidinau debiutiniame Irmos Pužauskaitės pilnametražiame vaidybiniame filme „Devintas žingsnis“. Manau, jis turėtų pasirodyti kitais metais. Yra dar keli mažesni kino bei televizijos filmų projektai Latvijoje. Jeigu viskas bus gerai, filmuosiuosi pas Titą Laucių jo filme „Paradas“ ir pas Jorūnę Greičiūtę jos baigiamajame magistro darbe – trumpametražiame filme „Išvyka“.

Ar tampate išrankus rinkdamasis vaidmenis? Kas lemia apsisprendimą dirbti su konkrečiu režisieriumi, komanda?

Vaidmenis mums dažniausiai paskiria. Mes juk tarnaujame – atsimenate? Nors dabar teatre, kiek žinau, bandys įvesti demokratiškesnę  – „kastingo“, aktorių bandymų, atrankos – sistemą. Tačiau aš per šešiolika metų teatre esu vos kelis kartus matęs, kad aktoriui būtų leista atsisakyti vaidmens. Ir tai buvo kažkas labai neįprasta. Lygiai taip pat vos kelis kartus mačiau, kad aktoriui, kuriam nebuvo paskirtas vaidmuo, būtų leista jį kurti, repetuoti ir galiausiai vaidinti.

O kine esu keletą kartų atsisakęs, nors tai labai sunku. Nes pakviestas į atranką vis dar jaučiuosi lyg laimėjęs loterijoje. Juk tai galimybė ne tik padirbėti su kitais žmonėmis, bet ir užsidirbti. Tačiau kadangi darbo man nestinga, o milžiniškų pinigų mums vis tiek nemoka, kartais atsisakau vieno ar kito darbo, nes tiesiog negali padaryti visko. O kartais nematai, ką galėtum duoti vaidmeniui arba ką iš jo pasiimti.

Kadangi mano pagrindinė darbo vieta vis dar yra Lietuvos rusų dramos teatras, turiu atsižvelgti į teatro repertuarą, į savo užimtumą. Dėl šitos priežasties teko atsisakyti kelių projektų. Bet jeigu tai kas nors įdomesnio – bandau susitarti su teatru. Kol kas pavykdavo rasti kompromisą.

Gal galite išduoti, koks vaidmuo, apie kurį svajojate, dar laukia išsipildymo? Ką norėtumėte gauti dovanų gimtadienio proga?

Svajonių vaidmenų neturiu. Įdomių personažų literatūroje ir gyvenime – begalė. Per daug visko. O gal tiesiog per mažai skaitau. Kadangi esu labiau pratęs gauti vaidmenis negu pasiimti, tiesiog neturiu tokio reflekso – ieškoti ir svajoti. Iš kitos pusės, beveik į viską žiūriu kaip į potencialią medžiagą, kuri gali būti panaudota kuriant teatre arba kine. Iš tokių, kurias kažkada norėjau padaryti, bet nepavyko – Thomo Manno „Mažasis ponas Frydemanas“. Nedidelė novelė. Dar kai studijavau aktorinį, norėjau kaip nors ją inscenizuoti arba nufilmuoti.

Jau daug metų nebegaunu dovanų. Nebešvenčiu gimtadienio. Kažkaip taip išeina... Tai būtų geras futbolo kamuolys. Galimybė išmokti ką nors, ko nemoku. O šiaip planuoju šiais metais paraginti pažįstamus paaukoti šiek tiek pinigų senelių namams.

Ačiū už pokalbį.

\"5.

Rogožinas spektaklyje „Idiotas\", L. Vansevičienės nuotr.

\"9.

Levas Tolstojus spektaklyje „Rusiškas romanas\", L. Vansevičienės nuotr.

\"14.

Auklė spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus\", D. Matvejevo nuotr.

\"a1

Poetas – paprastas jaunuolis spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse\", D.Matvejevo nuotr.

\"12.

Triušis Edvardas spektaklyje „Triušis Edvardas\", G. Skaraitienės nuotr.

Originalus šaltinis Kartais norisi maištauti (7md.lt)

. . . skaityti toliau

08/06/21

Open House Vilnius atviros architektūros savaitgalis LRDT

Septintasis „Open House Vilnius“ atviros architektūros savaitgalis vėl atveria miesto erdves ir kviečia pažinti išskirtinę Vilniaus architektūrą.

Lietuvos rusų dramos teatras šiemet dalyvauja renginyje ir laukia architektūra besidominčių lankytojų liepos 3-4 dienomis.

Kviesime pasivaikščioti po seniausią teatro paskirties pastatą Vilniuje, išgirsti įdomius savanorių-gidų pasakojimus ir pažinti Lietuvos rusų dramos teatro architektūrą.

Daugiau informacijos: https://www.openhousevilnius.lt/programa/lietuvos-rusu-dramos-teatras/

. . . skaityti toliau

01/06/21

LRDT kviečia abiturientus studijuoti teatro meno raišką ir vaidybą EHU

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kviečia abiturientus į Teatro meno raiškos ir vaidybos studijų programą Europos humanitariniame universitete (EHU). Tai yra vienintelė Lietuvoje vaidybos programa, skleidžianti lietuviško teatro tradiciją į artimąjį̨ užsienį̨, rengianti specialistus ne tik Baltarusijos, bet ir kitų šalių teatrams.

Svarbus programos išskirtinumas – Lietuvoje nauja aktorinio bei režisūrinio meistriškumo, dramaturgijos studijų̨ ir sustiprintų bendrųjų̨ humanitarinių mokslų integracija. Šioje programoje daug dėmesio skiriama meniniam tyrimui, scenos judesio, kalbos ir klausos praktikoms, naujam technikos ir inovacijų turiniui bei formoms. Programa vertinga ir kaip platforma, galinti atskleisti ir ieškoti novatoriškų̨ įžvalgų, vertinant, stiprinant visuomenės ir teatro meno santykį, siekiant žmogiškųjų vertybių ir kolektyvinių nuomonių dermės.

„Šių dienų pasaulyje vaizduotė ir kūrybiškumas tampa neatsiejama gyvenimo, darbo ir karjeros dalimi. Teatras tai ir siūlo, ugdydamas jausmingumą bei empatiją.Mūsų tikslas – parengti pasitikinčius savo kūrybos galiomis, kritiškai mąstančius, meno procesus suprantančius, gebančius improvizuoti, savo autentiškas patirtis perkelti į teatro sceną kūrėjus“, – teigia EHU rektorius profesorius Sergejus Ignatovas. 

Universiteto rektorius įsitikinęs, kad teatro meno studijos kuria laisvą ir nepriklausomą žmogų, ir neabejoja, kad baigusieji Teatro meno raiškos ir vaidybos studijas ne tik gerai įsitvirtins nuolat kintančiame kultūriniame ir socialiniame gyvenime, bet ir sugebės studijų patirtį pritaikyti savo karjeroje.

Nuo šių metų startuosiančią Teatro meno raiškos ir vaidybos studijų programą kartu su universiteto dėstytojais rengė ir Lietuvos rusų dramos teatro vadovė, dėstytoja Olga Polevikova. Ji įsitikinusi, kad pasikeitusi gyvenimo realybė reikalauja ir visiškai naujo, daug liberalesnio požiūrio į studijas. „Liberalumas, kurį matau Europos humanitariniame universitete, įkvepia“, – sako viena iš programos rengėjų. Ji džiaugiasi, kad EHU diplomantai neabejotinai papildys ir LRDT aktorių gretas.

Programos studentams vadovaus stiprūs kuratoriai, kurso vadovai, pasirengę auginti ir formuoti asmenybes, o studijas bei paskaitas sieti su šiuolaikinio teatro poreikiais. „Universiteto filosofija laikosi modernios krypties – žinias įžeminti, paversti produktu, suteikti joms fizinę išraišką. Norime, kad studijos sujungtų teoriją ir praktiką, o mūsų studentai universitetą baigtų paragavę visų šalia aktorystės esančių profesijų – ir dramaturgo, ir režisieriaus“, – sako O. Polevikova.

„Neabejoju, kad patekę į mūsų kursą jauni žmonės taps kitokiais žmonėmis, asmenybėmis. Mes rengsime kūrėjus, kurie kitaip matys pasaulį, jaus meno, etikos, estetikos ir moralės įstatymus. Kuriems atsivers kitas, daug geresnis, daug įdomesnis gyvenimas, nei jį gyvena kiti“,– sako vienas iš naujosios programos dėstytojų - LRDT vyriausiasis režisierius, teatro pedagogas Vladimiras Gurfinkelis.

Naujoje universiteto studijų programoje bus dėstoma rusų ir anglų kalbomis, paskaitų taip pat bus galima klausytis baltarusių kalba.

Šį rudenį režisierius Vladimiras Gurfinkelis studentus pasitiks Vilniuje įsikūrusiame Europos humanitariniame universitete. Čia pirmą kartą renkami net du Teatro meno raiškos ir vaidybos programos studentų kursai. Režisierius atsako į Laisvės Radzevičienės klausimus apie aktoriaus profesiją ir naujosios programos privalumus.

Neseniai Lietuvos rusų dramos teatre įvyko jūsų režisuoto spektaklio „Valia“ premjera. Ar išleidęs spektaklį jau spėjote atsipūsti?

Pergalė ar pralaimėjimas – ne tau spręsti (niūniuoja). Pasaulyje pilna vietų, kur žmonės ilsisi, – po akmeniu, medžiu, žeme. Ten kiekvienas būsime, ten ir pailsėsime. O kol kas mano gyvenime ir darbe egzistuoja tam tikros praktikos ir ritualai, padedantys nugalėti piko jausmą. Premjeros vakarą, pavyzdžiui, visada kolegoms skaitau naują pjesę, kuri taps spektakliu. Uždanga nusileidžia, susirenkame kambarėlyje ir skaitome. Dieną po premjeros pravartu užversti save darbais. Esu iš tų žmonių, kurie supranta, kad gyvenimas – trumpas, reikia išnaudoti kiekvieną progą, akimirką.

Esate parengęs daugybę aktorių, nemažai jų yra laimėję garsiausius teatro apdovanojimus. Jei paprašyčiau nutapyti aktoriaus portretą, kokius dažus jam rinktumėte?

XVIII amžiuje aktorius turėjo mokėti idealiai imituoti. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje jis buvo nardinamas į jausmų vandenyną. XX amžiaus viduryje iš aktorių buvo reikalaujama intelektualaus pasaulio suvokimo. Šiandien gyvename itin sudėtingu laiku, kai aktorius tampa temos nešiku. Man tai labai patinka, beje. Tapytojas Salvadoras Dali, paklaustas, kas jam svarbiau – kaip ar apie ką, – atsakė: svarbiausia – kas. Tas KAS priklauso nuo asmenybės, nuo to, ar ji serga idėja, kuria jį užkrėtė literatūra ir režisierius. Geras aktorius turėtų stengtis išreikšti viso pasaulio idėjas, vieną dieną jis – Buda, kitą – Mahometas, o trečią – Kristus. Tuščias indas ir socialiai atsakingas pilietis vienu metu. Klausimas – kas yra labai stiprus. Aktorius turi būti matomas ir girdimas, jam turi būti aiškios technologijos, jo kūnas turi būti gerai treniruotas, o kalba – raiški. Gal kam nors reikia prastai dainuojančio aktoriaus, kitam – švepluojančio, gali būti, netgi atsiras gerbėjų, kurie juos dievins, bet tegu tai vyksta jų pačių virtuvėse. Būti asmenybe ir kartu tapti teatro komandos dalimi – nėra lengva užduotis. Bet kuriam artistui, jei jo asmeninės ambicijos yra svarbesnės už kolektyvines, teatre bus sunku. Teatras yra vieta, kur privalai peržengti ribas, savanoriškai priimti diktatūrą ir besąlygiškai pasitikėti tuo, kuris imasi rūpintis tavo kūrybiniu likimu. Teatro sąjungoje retai įvyksta vedybos iš meilės, tačiau iš tokių santuokų randasi nuostabios šeimos – spektakliai. Tai – išmintis, rodos, kalba jūsų metai ir jūsų patirtis... Visai su jumis nesutinku! Mano gyvenime nėra praėjusios dienos, patirtis – tai kvailių protas. Mūsų užduotis – gyventi ateities nuojautomis. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau į ją reikia nekreipti dėmesio, atsisakyti jos. Savo žinias pradėjęs kaupti 17–18 metų, anksčiau ar vėliau sulauki momento, kai labiausiai už viską norisi savo žinias sunaikinti. Kūrybos žmogui svarbu pamiršti, kas buvo vakar, jei jis nori sėkmės šiandien.

Tada mėginsiu paklausti kitaip – ką jūs manėte apie aktorystę, kai jums buvo 17 metų?

Aktorius man visada buvo ne žavingai besišypsantis, nors, tiesa, tai irgi netrukdo, tikrai, ne ugningo temperamento įkūnytojas, bet žmogus, turintis galimybę patekti į situacijas, į kurias aš paprastai nepatenku. Žmogus, galintis man įrodyti, kad šalia manosios tiesos egzistuoja ir kita – lygiai tokia pat tiesa. Šiandien aš žinau, kad artistai turi sugebėjimų kituose išplėsti pažinimo ribas, paskleisti gydančią teatro jėgą. Juk, jei salėje juokiasi vienas, būtinai nusijuoks ir kitas, jei kažkas išsitraukia nosinaitę ašaroms nusišluostyti, ir šalia sėdintis trauks nosinę iš kišenės. Labai svarbus tas bendrystės ir nevienišumo jausmas. Ar pastebėjote, kad po gero spektaklio žmonės iš salės eina lėtai ir kažkaip nevalingai glaudžiasi vienas prie kito. Net rengiasi rūbinėje jie penkis kartus lėčiau, nei nusirengia prieš spektaklį.

Kaip kūrėjams teatre sukurti tą bendrystės jausmą? Tą stebuklingą, vienijančią emociją?

Aktorius tai gali padaryti. Labiausiai šioje profesijoje pribloškia galimybė išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų, juos perleisti per save, pajusti. Ar ne todėl menininkai yra tokie tolerantiški? Kaip galiu tave kaltinti, jei tave vaidinu scenoje?! Atvirkščiai – turiu tave išteisinti, paaiškinti tavo elgesio motyvus. Artisto gyvenimo filosofija ir moralė yra labai skirtingi dalykai. Štai kodėl savo studentams cituoju Bibliją, nors esu Toros žmogus: „Jei jau atėjai, mesk viską ir eik paskui mane.“ Kartais užtenka pusmečio, kad suprastum, kaip toli esi nuėjęs į priekį.

Daugeliui jaunų žmonių aktoriaus profesija atrodo svajonių profesija, galinti padėti žvaigždes pasiekti. Kokių studentų jūs laukiate?

Man reikia žmonių, kurie nenori tiesiog šiaip sau nugyventi savo gyvenimą. Viskas. Daugiau man niekas neįdomu – kūną ištreniruosime, turinio vidun įpūsime, emocijų sukelsime ir suteiksime galimybę jas paskleisti. Man atrodo, kad galimybė kiekvieną akimirką išgyventi vis kitą gyvenimą yra neaprėpiama, didžiulė.

O gal – tragedija?

Tragedija yra tada, kai netenki galimybės imtis veiklos, kurią mėgsti. Pažįstu tiek aktorių ir režisierių buvusioje Sovietų Sąjungoje, kurie tiesiog neteko teisės į savo profesiją. Man šiandien spektaklio eskizas yra svarbiau nei gyvenimas ten, už lango. Manasis ledo ritulys gatvėje seniai baigėsi, tai, ko reikia, turiu, o švarkui – užsidirbsiu. Šiandien, pavyzdžiui, vieno vyresnio teatro aktoriaus akyse pamačiau tragiško romantizmo jausmą. Jis man pašnabždėjo apie ežiuką rūke – kai norų daug, o laiko nebėra. Taigi kursiu vyresniosios kartos spektaklį „Ežiukas rūke“.

Užsiminėte apie kolegas, kurie neteko teisės kurti, ką nori. Ne taip seniai jūsų režisuotas spektaklis su Lietuvoje gyvenančiais ir iš Baltarusijos atvykusiais aktoriais apie jų autentiškas patirtis gimtojoje šalyje buvo įvertintas Boriso Dauguviečio auskaru. Tarp jūsų studentų taip pat bus baltarusių. Ką mėginsite jiems pasakyti per studijų metus?

Kuo žmogus laisvesnis, kuo jame daugiau jausmų ir meninių poreikių, tuo jis labiau supranta aplinką, kurioje gyvena. Pas savo kaimynus Baltarusijoje turime klasikinį pavyzdį valdovo, negalinčio nieko savo žmonės pasiūlyti, išskyrus praeitį. Jis nuo pat pradžių žmonėms neleido apie ją galvoti, o vėliau išvis pasakė, kad ateities nėra ir kalbėti apie ateitį – draudžiama. Išgirdusi tai senoji karta netgi apsidžiaugė – juk taip gera gyventi praeitimi: visos legendos žinomos, dainos girdėtos, atradimų daryti nereikia. Tačiau jauni žmonės mato melą, netiesą ir neapykantą, jie tiki, kad ateis diena, melas apgaubs patį diktatorių, kai jis bus pakabintas ant vienos kojos. Atleiskite, tačiau šiuo atveju negaliu vadovautis krikščionių morale ir kito skruosto neatsuksiu, – blogis turi būti nugalėtas ir nubaustas. Menininkams privalu matyti ateitį, ją suvokti ir ja tikėti. Tik su tokiais žmonėmis galima dirbti, rinktis kryptį ir judėti teisinga linkme. Visa tai yra teatro tyrimų objektas, audžiamas iš šios dienos. Ir lengvas, ir sunkus buvo tas audimas, juk vietoj siūlų mes naudojome gyvą aktorių nervą ir kraują, ėjome ne svetimomis, o savomis pėdomis.

Užsiminėte, kad išgyvename nelengvus laikus, kuriuose trūksta asmenybių. Iš kur jų gauti?

Niekas nežino. Asmenybės neįmanoma gauti, įsigyti, galima ją pamatyti, pastebėti, atrasti. Neabejoju, kad pasaulis – pilnas genijų, tik mes turime leisti jiems vystytis, o ne prašyti, kad paimtų pieštuką iš kairės į dešinę ir pieštų brūkšnelius, užuot piešęs apskritimus. Nereikia filtruoti jų savo liniuotėmis, tegu jie daro, ką nori, kol tai nėra pavojinga, o paskui pažiūrėsime, kas iš jų išeis. Esu tikras, kad Aleksandras Puškinas savo karinio parengimo rikiuotėje nepataikydavo koja į koją. Brodskis buvo baisuoklis, ne mažesnis baisuoklis už jį buvo Galileo Galilei ir Newtonas. Ir ką geriau prisimenate – Einsteino formulę ar jo ševeliūrą ir iškištą liežuvį nuotraukoje? Tokie tie – taisyklių laužytojai...

Vadinasi, ieškote genijų savo teatrui?

Nėra tokios frazės – nuosavas teatras. Visi mes, teatras – taip pat, esame laikini šioje žemėje. Neabejoju, kad patekę į mūsų kursą jauni žmonės taps kitokiais žmonėmis, asmenybėmis. Mes rengsime kūrėjus, kurie kitaip matys pasaulį, jaus meno, etikos, estetikos ir moralės įstatymus. Kuriems atsivers kitas, daug geresnis, daug įdomesnis gyvenimas, nei jį gyvena kiti.

LRDT informacija

G. Skaraitienės nuotrauka

. . . skaityti toliau

26/05/21

Dviejų teatrų teletiltas primins legendinio R. Viktiuko „Meistrą ir Margaritą“

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kartu su Romano Viktiuko teatru (Maskva) rengia unikalų teletiltą, skirtą neseniai mirusio legendinio režisieriaus Romano  Viktiuko (1934-2020) atminimui.

Gegužės 31 d., pirmadienį, 19.30 val. interneto „Youtube“ kanale LRDT aktoriai, vaidinę R. Viktiuko Vilniuje režisuotame spektaklyje „Meistras ir Margarita“, kartu su maskviečiais aktoriais skaitys vaidmenis iš paskutinės šio spektaklio versijos. Skaitymų režisierius – Vladimiras Gurfinkelis.

„Rengiame šį projektą – dviejų teatrų teletiltą, pagerbdami milžiniško talento režisierių Romaną  Viktiuką. Pasitelksime visą praėjusių karantino metų patirtį, kai teatrai persikėlė į internetą, ir išbandysime naują mūsų teatrams formatą – vieno veiksmo dalyvių sąveiką per nuotolį iš skirtingų miestų. Aktoriai iš  Vilniaus, kurie vaidino R. Viktiuko spektaklyje, skaitys savo vaidmenis iš paskutinės inscenizacijos versijos  kartu su naująja R. Viktiuko mokinių karta iš jo vardo teatro Maskvoje“, – sako viena iš projekto koordinatorių, teatro kritikė Jevgenija Šermeneva (Ryga).

Ji siūlo po skaitymų pasilikti ir pasikalbėti apie mylimą režisierių, prisiminti jo repeticijas, darbo su aktoriais būdą, kūrėjo vaizduotę ir svajones teatre. „Nes mūsų širdyse R. Viktiukas visiems laikams liko dvasios švente, ryškiu meno magu, nepamirštamu žmogumi ir, be abejo, ypatingu režisieriumi abiejų teatrų Vilniuje ir Maskvoje likimuose“, – sako J. Šermeneva.

Vieno iš pačių sunkiausiai į sceną perkeliamų pasaulinės literatūros kūrinių – Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ pirmą kartą R. Viktiukas ėmėsi 1988 m., pagal savo inscenizaciją pastatęs spektaklį Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. Šis tekstas neapleido režisieriaus daug metų iki 2001-ųjų, kai R. Viktiukas grįžo prie šio kūrinio bendrame Nižgorodo jaunimo ir Nižgorodo dramos teatrų projekte, o po dvejų metų perkėlė šį spektaklį į savo teatro sceną Maskvoje, kiek pakeitęs ir pritaikęs aktorių individualybėms. Čia šis spektaklis rodomas jau 20 metų.

O štai kaip 1987-ųjų Lietuvos rusų dramos teatrą prisimena aktorius Jurijus Ščiuckis:  „Tuomet teatre viskas buvo gerai, tačiau viduje kažkas pasikeitė. Atrodo, viskas ėjosi puikiai: buvo statomi įvairūs spektakliai, anšlagai tapo įprasti, bet kolektyvo viduje staiga atsirado kažkoks nepasitenkinimas ir nerimas. Žodžiu, jį (R. Viktiuką, jau kūrusį Vilniuje anksčiau) įkalbėjo atvykti į Vilnių ir sukurti keletą spektaklių. Taip mūsų teatre gimė Liudmilos Petruševskajos „Muzikos pamokos“ ir M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, labai papuošę repertuarą. Spektakliuose vaidino režisieriaus pamėgti aktoriai:  Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Valentina Motovilova ir kt. Spektaklis Vilniuje buvo rodomas apie dešimt metų pilnose salėse. Jo dekoracija buvo sudėtinga, dviaukštė. Kažkuriuo metu buvo nuspręsta, kad dekoracija tapo pavojinga, be to, dažnai keitėsi aktoriai. Taigi 1997 ar 1998 m. spektaklis buvo nurašytas.“

Teletilto metu „Meistro ir Margaritos“ vaidmenis iš Vilniaus skaitys aktoriai Sergejus Zinovjevas (Begemotas), Dmitrijus Denisiukas (Azazelas), Aleksandras Agarkovas (Volandas), Jurijus Ščiuckis (Korovjevas) ir Tatjana Genzel (Hela).

Tiesioginę transliaciją gegužės 31 d., pirmadienį, 19.30 val. galima žiūrėti internete adresu: https://www.youtube.com/c/KATLZRIGA.

LRDT informacija

 

 

 

. . . skaityti toliau