Vilniaus rusų dramos teatro pradžia
Einant Jono Basanavičiaus gatve pro pirmuosius Vilniuje specialiai teatrui pastatytus rūmus su išsaugota senojo teatro dvasia, taip ir traukia sužinoti apie čia veikiančio Lietuvos rusų dramos teatro dabartį ir istoriją. Tad nerkime į XIX a. vidurio Vilnių – profesionalios rusų teatro trupės čia jau vaidino.
Teatras Jono Basanavičiaus gatvėje, archyvinė nuotrauka
XIX a. viduryje Vilnius buvo gana judrus, gyvas miestas, nes 1858 m. nutiestas geležinkelis, sujungęs Vilnių su Sankt Peterburgu ir Varšuva. Tačiau rusų teatro trupė Vilniuje kūrėsi lėtai, jai stigo aktorių, mokančių rusų kalbą. Vaidino vietiniai gyventojai, nes užsienio artistų neviliojo atlyginimai: pagrindinių vaidmenų atlikėjas tuo metu gaudavo beveik tiek pat, kiek per mėnesį mokėjo žandarui, kuris kas vakarą budėjo salėje.
Apie rusų teatrą pradėta garsiau kalbėti po 1831 metų, kai teatro ir kitų renginių afišos Vilniuje pradėtos spausdinti dvikalbės – lenkų ir rusų kalbomis. Nuo XIX a. vidurio Vilniuje vaidinta irgi dviem kalbomis – rusų ir lenkų, ir tai leido pritraukti daugiau įvairių visuomenės sluoksnių žiūrovų.
Plakatas, 1878 m.
Pažvelkime į to meto Vilniaus miesto teatro repertuarą. Rusų tema reiškėsi ir lenkakalbės trupės repertuare, o nuo 1845 m. jau buvo privalomas rusiškas repertuaras – jame buvo žinomų kūrinių, tokių kaip Aleksandro Suchovo-Kobylino „Krečinskio vestuvės“, Nikolajaus Nekrasovo „Adatos maiše nepaslėpsi“ ar Nikolajaus Gogolio „Vedybos“ bei „Revizorius“. Kad publiką jie domino, rodo ir atskirų spektaklių pajamos.
Pirmoji nuolatinė rusų teatro trupė Vilniuje
Archyvai liudija, kad pirmoji nuolatinė rusų teatro trupė Vilniuje kūrėsi 1865–1866 m., nors jau 1864 m. sausio 8 d. buvo priimtas specialus Potvarkis dėl teatro, o 1865 m. buvo išleistos Vilniaus teatro artistų taisyklės. Globotas kunigaikščių ir grafų, teatras pamažu įgavo profesionalaus ir patrauklaus teatro bruožų. 1864 m. gruodžio 7-oji (kitais duomenimis, gruodžio 6-oji) Vilniaus scenai buvo ypatinga – tądien čia vaidino įžymus Sankt Peterburgo Imperatoriškojo Aleksandros teatro artistas Pavelas Vasiljevas, kurį labai vertino pats Fiodoras Dostojevskis. Pirmasis sezonas buvo atidarytas jungtiniu spektakliu pagal N. Polevojaus kūrinius „Painus reikalas“ ir „Rusų laivyno senelis“. Tą patį sezoną buvo parodyti I. Turgenevo „Įnamys“, A. Puškino „Stoties prižiūrėtojas“, A. Suchovo-Kobylino „Krečinskio vestuvės“.
Vienintelis gubernijoje Vilniaus miesto teatras be pertraukų nuo 1845 m. iki 1915 m. veikė dabartinės Vilniaus rotušės pastate, kurio salė talpino per 500 žiūrovų. Vilniaus teatras turėjo garbingą miesto teatro statusą, buvo generalgubernatoriaus žinioje ir ypač klestėjo ХIХ amžiaus pabaigoje, kai susibūrė stipri nuolat vaidinanti antreprizė, kuriai vadovavo Konstantinas Nezlobinas. Vasaromis teatras vaidino pastate dabartiniame Bernardinų sode.
Mūsų dienas pasiekė įdomių to meto teatro istorijos faktų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad tuoj po sukilimo numalšinimo 1863 m. vasarą buvo konfiskuoti visi, net spektakliuose naudoti, ginklai? 1863 m. birželio 2 d. Vilniaus teatro direkcija prašė Vilniaus gubernijos viršininko leisti laikyti ginklus kaip teatro rekvizitą, nes jie daugiau niekam netinka, bet leidimas nebuvo duotas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus miesto teatre pabuvojo daugybė garsių to meto Rusijos aktorių ir režisierių, atstovavusių įvairioms teatrinio meno judėjimams ir kryptims. Keletą sezonų (1894–1895 ir 1895–1896 metais) teatre vaidino didžioji rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja, gimtajame Vilniuje gastroliavo aktorius Vasilijus Kačialovas, paskaitas skaitė režisierius Vsevolodas Mejerholdas, repetavęs Kaune, kur Valstybės teatre režisavo Michailas Čechovas. 1908 m. Vilniuje viešėjo Sankt Peterburgo Aleksandros teatro žvaigždė Marija Savina.
.jpg)
Rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja
Vilniaus miesto teatro gyvavimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas – 1915 m. rusų dramos trupė iširo. Lenkų valdžios laikotarpiu 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkų ir žydų teatrai, o rusų kalba vaidinantis teatras savo veiklą sostinėje atnaujino pokariu.
Lietuvos rusų dramos teatras nuo 1946 m.
Po daugiau kaip 30 metų pertraukos spektaklių rusų kalba Vilniuje rodymas buvo atnaujintas 1946 m. rugsėjo 21 d. Tądien buvo suvaidintas pirmasis Vilniaus valstybinio rusų dramos teatro spektaklis „Be kaltės kalti“ pagal Aleksandrą Ostrovskį. Repeticijos vyko Maskvoje, o premjera įvyko teatro pastate Gedimino prospekte – dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro rūmuose.
Dirbti Vilniaus rusų dramos teatre buvo kviečiami aktoriai ir vaidybos studijų absolventai iš Maskvos, dabartinio Sankt Peterburgo ir kitų to meto Sovietų Sąjungos miestų. Nors kai kurie teatralai pašiepdavo pokarinį rusų dramos teatrą, vadino jį „garnizoniniu“, tačiau publika gausiai jį lankė dėl aktualios socialinės dramaturgijos. Bet teatrui ilgokai trūko patyrusio meno vadovo – režisieriai čia neužsibūdavo. Po dažnos vyriausiųjų režisierių kaitos laikotarpio 1955 m. teatro meno vadovu tapo režisierius Viktoras Golovčineris – jo vadovavimo metu teatras susiformavo kaip turintis savitą kūrybinį braižą vientisas meno kolektyvas.
Po V. Golovčinerio teatrui vadovavo Vladimiras Galickis (1962–1966), Jevgenijus Chigerovičius (1966–1970), pagrindiniai režisieriai buvo Romanas Viktiukas (1970–1974), Vitalijus Lanskojus (1975–1978), Vladimiras Zacharovas (1979–1981), Ivanas Petrovas (1981–1988), visi įnešę savo kūrybinį indėlį į Vilniaus rusų dramos trupės augimą ir repertuaro meninę įvairovę. Lietuvos atgimimo laikotarpiu 1988–1990 m. teatras nesvyruodamas pasisakė už Lietuvos laisvę, tuo metu jam vadovavo sąjūdiečiai aktoriai Artiomas Inozemcevas, Michailas Jevdokimovas ir Vladimiras Jefremovas.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1990 m. kovo 11 d. mūsų teatras sutiko vaidindamas spektaklį pagal Vladimiro Nabokovo romaną „Kvietimas į ešafotą“, kurį pastatė ukrainiečių režisierius Grigorij Gladij. Tais pačiais metais teatras pakeitė pavadinimą į Lietuvos rusų dramos teatrą (akcentuojant žodžius „Lietuvos rusų“). Teatras ir jo vadovybė nedelsdama ir vienareikšmiškai parėmė ir priėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo faktą.
Nuo nepriklausomybės pradžios teatro vadovais buvo Viačeslavas Kokorinas (1990–1992), Linas Marijus Zaikauskas (1992–1999), Vladimiras Tarasovas (1999–2002), Тatjana Rinkevičienė (2002–2008), Jonas Vaitkus (2008–2018). Nuo 2018 m. vasaros teatrui vadovauja Olga Polevikova.
Nepriklausomybės metais Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) yra europietiškos meno erdvės dalis, kuria aktyvų dialogą su kūrėjais ir žiūrovais, miestu ir pasauliu, puoselėja tradicijas ir yra atviras naujovėms. Ryškiausius LRDT spektaklius galėjo pamatyti ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Izraelio, kitų šalių žiūrovai. Skaičiuojant nuo pirmojo spektaklio, 2020/2021 m. sezonas yra 75-asis šio teatro sezonas, iki šių dienų teatre įvyko 500 premjerų. Teatro spektakliai ir jų kūrėjai ne kartą yra pelnę aukščiausius Lietuvos teatro meno apdovanojimus „Auksinis scenos kryžius“.
Užsukite į Lietuvos rusų dramos teatrą – čia kalbama teatro kalba!