01/07/22

Žiūrovės įspūdžiai po festivalio „Mes – Ukraina‘22“ spektaklio eskizo „Miško daina“

„Širdingai jums ačiū, atsiprašau, aš taip susijaudinau. Aš esu iš Odesos ir prisimenu, kaip skaičiau šią Lesios Ukrainkos pjesę mokykloje. Aš norėčiau padėkoti jums, visa tai skambėjo taip organiškai – ir aktorių vaidyba, ir kiekvienas žodis, viskas buvo savo vietoj ir laiku. Kai aš visa tai stebėjau, iškilo prisiminimai, kai buvau visai mažytė mergytė, prieš daugiau negu 40 metų, važinėdavau pas senelę į Poltavščiną: šitie patys medžiai, pieva… Ačiū už tai, kad gavau galimybę pamatyti šią savo gimtinės pjesę. Ačiū už tai, ką jūs dėl mūsų darote, ir didelis ačiū Vilniui ir Lietuvai už visą palaikymą, pagalbą ir už tą dvasinį santykį, kurio nei vienoj kitoj Europos šaly, mano nuomone, ukrainiečiai negauna, kaip čia. Finansinės pagalbos sulaukiame, taip, bet dvasinis palaikymas tiktai Lietuvoje.“

 

Ingos Juodytės nuotrauka iš spektaklio eskizo „Miško daina"

 

 

. . . skaityti toliau

29/06/22

Vakar buvo pilnos salės, tai taip šaunu

Evgeniya Shermeneva

 

Update – svarbu! Vakar buvo pilnos salės, tai taip šaunu.

 

Lietuvos rusų dramos teatre vakar ir šiandien rodomi spektaklių eskizai pagal ukrainiečių dramaturgų pjeses.

 

Vakar pasižiūrėjau:

Annos Jablonskajos „Šeimyninės scenos“, režisieriaus Viktoro Marvino darbas;

Dar buvo eskizas, beveik dokumentinis kūrinys, pavadinimu „Skambutis“, aktorius kalbėjo su nepažįstamais žmonėmis iš kitos pusės ir mėgino sužinoti jų požiūrį į karą;

Ir Julijos Aug režisuotas eskizas „Prisiekusios mergelės“.

 

Labai geri teatro aktoriai.

 

„Šeimyninės scenos“ buvo parodytos kaip sąžiningas kūrinio juodraštis, iš kurio gali išaugti puikus spektaklis.

 

Iškart prisiminiau, kad 2011 metų sausio pabaigoje sėdėjome Vilniaus centre keturiese – Marina Davydova, Roman Dolžanskij, Yana Ross ir aš – kai atėjo pranešimas apie teroro aktą Domodedovo oro uoste ir Annos Jablonskajos žūtį.

 

O pjesė tartum apie šiandieną. Labai reikalinga.

 

LRDT nuotrauka iš spektaklio eskizo „Šeimyninės scenos" aptarimo

 

. . . skaityti toliau

10/01/22

Pagaliau apsilankiau teatre

Natallia Vytienė

 

Kokius 3 metus nebuvau ir šiandien pasmaližiavau.

 

Kad apsilankyčiau teatre, buvo svarstytas ir atmestas komedijos žanras, ir aš, žinoma, iškart pradėjau ėjimą koziriais – premjera, drama „Atminimo malda“, Grigorijaus Gorino pjesė pagal Šolom Aleichemo romaną „Tevjė pienininkas“. (Daryti, tai daryti, tiesa? Pradėti, tai koziriais.)

 

Knygos neskaičiau.

 

Jeigu trumpai apie esmę, tai spektaklis apie visą žydų tautos sielvartą (sudėtingi santykiai su kitomis tautomis, pogromai, iškeldinimas už sėslumo ribų, ir pabaigoje aiški užuomina į Holokaustą, nors apie jį – nė žodžio).

 

Visa tai atskiesta „juoko pro ašaras“ stiliaus pokštais.

 

Kaip sako pats pagrindinis herojus Tevjė pienininkas: „Kai taip bloga, kad belieka tik juoktis.“

 

Pirmas aktas dar šen bei ten, komiško daugiau nei dramos, o štai po pertraukos prasidėjo rimti dalykai.

 

Aš bailiai žvilgčiojau į pliušinę užuolaidą, dengiančią duris į garderobą ir į laisvę, bet vis tik susilaikiau. Ir net plojau pabaigoje stovėdama.

 

Šaukti „Bravo!“ kol kas nedrįstu, bet kažkas šaukė.

 

Beje, žmonių buvo sausakimša, ir bilietai buvo parduodami net į balkoną, ko, manau, jau seniai nebūdavo.

 

Puiki aktorių vaidyba – man padarė įspūdį Jevgenija Gladij Goldos vaidmenyje ir Viačeslavas Lukjanovas, vaidinantis Tevjė – jais tiki.

 

Žiūrėti gimdymo (ir mirties) sceną, vadinamą Jevgenijos, buvo nepakeliamai sunku – šią akimirką aš kaip niekad arti pliušinės užuolaidos.  

 

Kas kartą džiaugiausi, kai pasirodydavo Menachemas – buvo labai „faina“ pamatyti mano mėgstamą Valentiną Novopolskį komiškame vaidmenyje ir dar kartą įsitikinti, koks jis stulbinantis aktorius, kuris sugeba ne tik dramą.

 

Atskirai pralinksmino Smuklininkas – Artūras Aleksejevas.

 

Daug žydiškų dainų, choras puikiai dainuoja kažką iš stačiatikių maldų, puikiai pastatyti šokiai.

 

Apibendrinant – spektaklyje yra visko, kad prisipildytum ir persipildytum, padaryta daug ir įvairaus, padaryta gerai.

 

Rekomenduoju, bet jeigu eisite, turėkite omenyje, kad pastatymas stiprus ir nėra paprastas.

 

Update: po spektaklio dėsninga, kad kyla daug apmąstymų apie žydų likimą ir charakterį.

 

Mano versija, žinoma, labiau į psichologinę pusę, kad tam, jog išgyventų (o jiems reikėjo išgyventi), visos priemonės tinka. O vėliau mechanizmų, kurie išgelbėjo gyvybę, jau ne taip ir paprasta atsisakyti.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

 

. . . skaityti toliau

21/12/21

„Kai užaugsiu, būsiu...“ Žiūrovės atsiliepimas

Spektaklis „klasiškas“! Šiuolaikiškas! Labai neįprastas...

 

Dukra šoko visą spektaklį, jai patiko! Tik tai – ne visai naujametis spektaklis... jį galima ir reikia rodyti ištisus metus! :)

 

O naujamečio spektaklio norėtųsi tradicinio!!! Senis Šaltis, Snieguolė, sniego dekoracijos... kaip būdavo seniau! :) Rodykite daugiau senųjų spektaklių, Jūs seniau turėjote tokį repertuarą...

 

Seneli Šalti, Snieguole – ačiū už dovanas!!!  Mylime Jus!!! 

 

Telmanai Ragimovai, Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Karpikova, Andriau Darela, ačiū Jums!!! Jūs – super!!! :)

 

Visas spektaklis vienu įkvėpimu! :) Vaikams labai patiko! O ir mums irgi :)

 

Jūs šaunuoliai!!!

 

Julija Charevič

 

. . . skaityti toliau

23/11/21

„Vaikų knygų klubas" Lietuvos rusų dramos teatre

Оlga Velavičiūtė

 

Šį sekmadienį įvyko pirmas „Vaikų knygų klubo" susitikimas Lietuvos rusų dramos teatre, ir tai buvo, och, kaip puiku! Mes skaitėme A. Žvalevskio, J. Pasternak apsakymą „Šekspyras to net nesapnavo". Pasikalbėjome ir apie Šekspyrą, ir apie žygius į teatrą, ir kas įdomiausia, – apie labai skirtingus vienodo elgesio motyvus. Trys moksleivės „Romeo ir Džiuljetos" finale garsiai kvatoja – ir kiekvienos iš jų juoką sukėlė visiškai skirtinga praeitis. O dar yra pasipiktinusi tetulė kaimynė, ir jos vertinimas to, kas vyksta.

 

Apskritai, vaikai labai įdomiai visą tą kamuoliuką išvyniojo. iš pradžių nedrąsiai, žvilgčiodami vienas į kitą, o vėliau vis ryžtingiau ir entuziastingiau.

 

Paskui buvo mano mėgstamiausia dalis, kai kiekvienas ką nors rkomendavo skaitymui, kartu atskleisdamas vidinius mėgstamua tekstus. Ir čia mes vos nepamiršome apie laiką :)))

 

Dėkoju tėvams, kurie leido vaikus į Klubą, teatrui už jaukią salę, organizavimą ir pasitikėjimą! Ir, žinoma, žaviuosi jaunaisiais skaitytojais, kurie skaito tiek daug ir įvairias knygas ir taip dosniai pasiryžę tuo dalintis!

 

Tęsinys bus gruodį. Anonsas pasirodys artimiausiu metu :)))

 

P.S. Kad žinotumėte, kaip nuostabu sėdėti ant minkštų pagalvių be avalynės salėje! Mane apėmė jausmas, kad jos tuštuma – tai bet kokio įsikūnijimo, bet kokio stebuklo, kurio mes užsimanysime, garantas.

 

 

. . . skaityti toliau

Mums svarbi Tavo nuomonė apie teatrą, mūsų spektaklius, čia kuriančius menininkus! Siųsk savo atsiliepimus, kritiką arba komplimentus tau patogiu formatu - audio, video arba tiesiog tekstu el.paštu ingrida.ragelskiene@rusudrama.lt ir mes patalpinsime juos šioje rubrikoje.