Po „Atminimo maldos“ Lietuvos rusų dramos teatras planuoja inscenizuoti Romaino Gary knygą

Po „Atminimo maldos“ Lietuvos rusų dramos teatras planuoja inscenizuoti Romaino Gary knygą

Po „Atminimo maldos“ Lietuvos rusų dramos teatras planuoja inscenizuoti Romaino Gary knygą

Po „Atminimo maldos“ Lietuvos rusų dramos teatras planuoja inscenizuoti Romaino Gary knygą

LRT laidoje „Rusų gatvė“ Lietuvos rusų dramos teatro vyriausiasis režisierius Vladimiras Gurfinkelis papasakojo, kaip gimė spektaklis „Atminimo malda“, ir pasidalino ateities planais.

 

XIX amžiaus pabaigoje žydų literatūros jidiš kalba klasikas Šolom Aleichemas (tikr. Solomonas Rabinovičius) pradėjo kurti apsakymų ciklą apie paprasto žmogaus Tevjė pienininko sunkų gyvenimą. Po šimto metų puikus rašytojas Grigorijus Gorinas (tikr. Grigorijus Ofšteinas) išvertė Šolom Aleichemo prozą į teatro kalbą ir pjesę pavadino „Atminimo malda“.  Štai jau trisdešimt dvejus metus žiūrovai visa širdimi užjaučia vargšą Tevjė, jo šeimą ir gentainius, patekusius tarp istorijos girnapusių. LRDT vyriausiojo režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio nuomone, nepakantumo ir neapykantos tema, deja, mūsų pasaulyje vis dar aktuali.

 

„Žmogus visada bus engiamas, žmogus visada svajos apie laisvę, žmogus visada galvos, kaip gyvenimą nugyventi taip, kad būtų tiesiog grandimi tarp praeities ir ateities. Štai ta grandimi grandinėje, kad niekas nenutrūktų. Kaip iš tų, kas buvo iki mūsų, paimti viską, kas geriausia, ir neištaškius, nepametus perduoti tai ateinančioms kartoms.

 

Mes, žinoma, turime tam tikrų žanro elementų, susijusių su žydų kultūra. Tačiau aš puikiai suprantu, kad Shakespeare‘as tik tada tapo Shakespeare‘u, kai nustojo būti anglų poetu. Kai jo požiūrio į pasaulį kampas pasikeitė. Lygiai taip pat ir Šolom Aleichemas stipriai susijęs su žydų kultūra, bet Gorinas vis tik į pasaulį žvelgė kitomis akimis. Praėjus 30 metų po šios pjesės premjeros mes irgi į pasaulį žvelgiame kitaip. Ir čia suvoki, kaip arti Aušvicas, kaip arti dvidešimtas amžius ir ne mažiau tragiškas dvidešimt pirmas. Nes štai – Baltarusijos siena, štai kur žmones perkrausto. Štai kur žmogus – statybinė medžiaga, o ne visa ko matas“, – pasakė vyriausiasis režisierius.

 

Vladimiras Gurfinkelis statė „Atminimo maldą“ įvairiuose Rusijos teatruose. Žydų gyvenimas ir žydų personažai jam – visiškai savi. Vladimiras Lvovičius gimė Umanėje – mieste, labai svarbiame žydams chasidams, o užaugo jis Kijeve.

 

„Visas mano pasaulis buvo žydų Atlantida, – pasakoja režisierius. – Nes tai proseneliai, namie beveik visada kalbėdavo jidiš kalba, nes namie suprato, kad yra šeštadienis, kad yra „kašrut“... Į pirmą klasę nuėjau blogai suvokdamas, kas vyksta aplink. Tada staiga prisiminė, kad berniukas prastai kalba.“

 

Pagrindinio Tevjė pienininko vaidmens atlikėjui Viačeslavui Lukjanovui buvo nelengva parinkti spalvas savo personažui:

 

„Teko susipažinti su šia kultūra... Čia mane nukreipdavo režisierius Vladimiras Lvovičius, nes jo ryšiai su ja labai glaudūs. Tai buvo sudėtinga, pati filosofija man buvo tolima, nebuvau su ja susipažinęs, taip jau susiklostė. Tačiau literatūros skaitymas viską sustatė į vietas.“

 

Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas Valentinas Novopolskis kuria Menachem-Mendelio personažą. Tai – ryškus atstovas gan gausios grupės, kurią Šolom Aleichemas pavadino „oro pardavėjais“. Jis kuria beprasmiškus projektus, puola į biržos avantiūras, bet visur patiria nesėkmę.

 

„Žmonės miršta, žmonės išduoda, žmones išduoda, – sako Valentinas. – Taip visada buvo, visada bus, ir žmonės visada iš to juokiasi arba stengiasi kažkaip išgyventi, ir tai visada bus aktualu. Aš įprastai stengiuosi atrasti šiame personaže kažką žmogiška, už to užsikabinti ir išvystyti – kad jis nebūtų vienaprasmiškas, kad turėtų daugiau briaunų. Mums čia pavyko pasinaudoti įvairiais žanrais, tai leido išplėsti aktoriaus spalvų paletę. Gali ieškoti įvairių išraiškos formų. Darbas nelengvas, taip yra.“

 

Vladimiras Gurfinkelis sakė, kad teatras turi daug įdomių planų:

 

„Paminklas Romainui Gary, kuris stovi šalia teatro, tiesiog šaukia apie tai, kad teatre turi būti rodomas ir žymus autorius, kuris gyveno gretimame name. Dievinu Romainą Gary, stačiau spektaklius pagal jo kūrinius. Tačiau yra vienas kūrinys, kurį labai mėgstu, ir aš nesu to romano statęs. Tai „Gyvenimas dar prieš akis“. Jis patologiškai romantiškas, jis fantastiškai pasakiškas, jis remiasi tragišku cirko egzistencijos pagrindu. Labai tikiuosi, kad šiais metais likus dienai iki premjeros mes štai šitaip vėl pasikalbėsime.“
 

Vyriausiasis režisierius tikisi, kad naujas sezonas sugrąžins teatrą į įprastas vėžes, be sustojimų ir pauzių. Praėjęs sezonas jam buvo sudėtingas – karantinas, naujas teatras, naujas miestas, nauja šalis...

 

„Tai buvo labai sunkus pasirinkimas. Ačiū Olgai Polevikovai, kuri pasiūlė man čia dirbti, bet aš puikiai suprantu, kad dirbti teatre – tai būti atsakingam už žmonių likimus ir būti su jais nuoširdžiam. Būti Rusijos ideologinės mašinos dalimi man tiesiog nepakeliama, nes nenoriu mintimis ir jausmais sugrįžti į viduramžius, į sovietmetį, į Brežnevo laikus. Vis tik manau, kad kūrėjas turi būti visiškai laisvas nuo cenzūros. Todėl ten man pasidarė nelengva būti atsakingam už žmones.“

 

Šolom Aleichemas – „Taika jums!“ Taip žmonės visais laikais sveikindavosi susitikę. Skubėkite į teatrą. Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atvers jums pasaulį, artimą visų tautybių žmonėms: jame – laimė, meilė, Dievo ir savo vietos po saule paieškos.

 

Originalus šaltinis После «Поминальной молитвы» в Русском драмтеатре думают инсценировать книгу Ромена Гари - LRT

 

 




grįžti atgal