Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ konkursinės programos nugalėtojas – režisierius iš Ukrainos

Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ konkursinės programos nugalėtojas – režisierius iš Ukrainos

Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ konkursinės programos nugalėtojas – režisierius iš Ukrainos

Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ konkursinės programos nugalėtojas – režisierius iš Ukrainos

Lietuvos rusų dramos teatre praėjo dvi dienas trukęs dramaturgijos festivalis „Mes – Ukraina’22“. Festivalio metu žiūrovai pamatė režisierių Viktoro Marvino, Julijos Aug ir Ramunės Kudzmanaitės pasirinktų ukrainiečių pjesių spektaklių eskizus, taip pat į festivalio „Off“ programą įtrauktus režisierių Manto Jančiausko ir Andriaus Darelos režisuotus performansus ir Maksimo Tuchvatulino  spektaklio eskizą ir dalyvavo eskizų aptarimuose bei apskrito stalo diskusijoje. Vakar vakare komisija išrinko konkursinės programos nugalėtoją, ir juo tapo ukrainietis aktorius ir režisierius Viktoras Marvinas. Jo spektaklio eskizas „Šeimyninės scenos“ pagal Annos Jablonskajos pjesę kitą sezoną taps nauju Lietuvos rusų dramos teatro pastatymu.

 

Vakar vykusios apskritojo stalo diskusijos metu LRDT vyr. režisierius Vladimiras Gurfinkelis sakė, jog pasižiūrėjus ir aptarus festivalio „Mes – Ukraina“ eskizus, iškilo daug platesnės temos negu buvo tikėtasi.

 

„Tai temos, kurios, natūralu, jaudina mus visus – tuos, kas užsiima teatru. Pasirinkti temą menininkui šiuo metu yra labai sudėtinga užduotis, todėl daugelis išvis pasirenka geriau išlaukti ir patylėti. Visgi, matau, kaip šis nedidelis festivalis tapo pretekstu ne tik pažinti klasikinę ir šiuolaikinę ukrainiečių dramaturgiją, bet ir kvietė pamąstyti apie tai, koks gali būti teatras karo sąlygomis ir, ar įmanoma kurti nepaisant to, kas vyksta Ukrainoje“, – teigė V. Gurfinkelis. 

 

Diskusijoje taip pat dalyvavęs režisierius Viktoras Marvinas pasakojo, kuo jam buvo svarbus dalyvavimas šiame festivalyje.

 

„Vasario 24 dieną prasidėjus antrajai karo fazei, kilo klausimas, ar šiomis aplinkybėmis apskritai yra vietos teatrui. Tačiau padėti norėjosi, suvokiau, kad negalima tylėti. Ką mes galime? Galime padėti fizine prasme, finansine – palaikyti kariuomenę, bet negalima tylėti. Vėliau supratau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai moka. Turime kelti šią temą, kalbėti apie tai. Todėl štai šis festivalis yra ta erdvė, kur galima dirbti su Ukrainos dramaturgija – juk tai irgi didelis indėlis, juo labiau, kad tai vyksta rusų teatre. Man tai svarbu, kad rusų teatras organizuoja proukrainietišką projektą“, – sakė V. Marvinas.

 

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė pripažino, kad nors skaitė šiuolaikines ukrainiečių pjeses, vis tik ją dėl savo tyrumo ir gamtos grožio patraukė prieš 111 metų sukurta Lesios Ukrainkos pjesė „Miško daina“.

 

„Teatras galėtų tapti oaze nuo karo, ypač pabėgėlių šeimoms, kurios atvyko į Lietuvą. Man visiškai nesinori jiems rodyti karo vaizdų, smurto, ką jie patyrė ir matė savo akimis. Priešingai, – kūryba gali teikti nusiraminimą. Manau, tai yra viena iš teatro misijų ekstremaliu metu“, – sakė R.Kudzmanaitė.

 

Kita festivalio „Mes – Ukraina“ dalyvė, Julija Aug, garsi menininkė–disidentė, oponuojanti Rusijos karinei agresijai ir dėl savo pilietinės pozicijos pasitraukusi į Taliną, pristačiusi Olego Michailovo pjesę „Prisiekusios mergelės“, pripažino jaučianti savo atsakomybę dėl to, kas vyksta Ukrainoje, todėl kūryboje kalbėdama šia tema viliasi bent kažkuo prisidedanti prie kai kurių žmonių požiūrio į karo įvykius keitimo.

 

„Balandį Estijoje sukūriau dokumentinį spektaklį, kuris rėmėsi susirašinėjimais su bičiuliais ir jų žinutėmis socialiniuose tinkluose. Šis antikarinis spektaklis sukėlė didžiulį ažiotažą tiek Rusijoje, tiek ir tarp Estijos rusakalbių. Aš žinojau, kad tarp jų yra pritariančių Putino politikai, tačiau nemaniau, kad jų tiek daug“, – mintimis dalinosi Julija Aug.

 

Režisierius Viktoras Marvinas pritarė, kad Estijoje, kur šiuo metu jis dirba ir gyvena, yra žmonių, tikinčių rusų propaganda ir jie savo požiūrio nepakeis.

 

„Ir tai – absurdas. Mes gyvename greta vieni kitų, atrodome kaip žmonės, bet atrodo, kad tai kažkokios kitokios būtybės. O į nuskambėjusį klausimą, ar gali teatras kažkaip paveikti, pakeisti žmonių požiūrį, atsakyčiau, jog mano nuomone, deja, ne“, – mano V. Marvinas.

 

Režisierius tikina, jog jo pasirinkta Annos Jablonskajos pjesė „Šeimyninės scenos” yra itin aktuali šiandien:

 

„Ši pjesė įkrenta į šiandieninį kontekstą pagal tai, kas vyksta. Pjesės veiksmas – nedideliame Rusijos miestelyje, kur žmonės išvyksta kariauti į Ukrainą; kur jie daro įvairius dalykus, kur jie žudo, vagia bei grįžta namo atsivežę skalbimo mašinas į savo gimtinę. Man kyla klausimai, ne pjesėje, o apskritai, kai prasidėjo žiaurūs įvykiai, kokie tai žmonės, kokia ta aplinka, kad jie taip nužmogėjo. O antras klausimas, kas bus, kai šie žmonės sugrįš namo“, – sako V. Marvinas.

 

Vladimiro Gurfinkelio teigimu, ruošiantis šiam festivaliui buvo juntamas į juos nukreiptas pyktis ir kai kurie dalyviai atsisakė dalyvauti projekte, dėl to, kad festivalis vyksta Lietuvos rusų dramos teatre.

 

„Kai ką tiesiog reikia išlaukti, išbūti. Apgirtimas nuo ideologijos vis tiek praeina, propaganda negali būti amžina. Norėtųsi sulaukti tos akimirkos, kai žmonės atsipeikės“, – sakė V. Gurfinkelis.

 

Visi festivalio renginiai sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir aktyvaus jų įsitraukimo eskizų aptarimuose ir diskusijose. Vakar viena žiūrovė iškart po festivalio „Mes – Ukraina‘22“ paskutiniojo spektaklio eskizo „Miško daina“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė) peržiūros labai susijaudino ir pasidalino, kas ją ypač palietė:

 

„Širdingai jums ačiū, atsiprašau, aš taip susijaudinau. Aš esu iš Odesos ir prisimenu, kaip skaičiau šią Lesios Ukrainkos pjesę mokykloje. Aš norėčiau padėkoti jums, visa tai skambėjo taip organiškai – ir aktorių vaidyba, ir kiekvienas žodis, viskas buvo savo vietoj ir laiku. Kai aš visa tai stebėjau, iškilo prisiminimai, kai buvau visai mažytė mergytė, prieš daugiau negu 40 metų, važinėdavau pas senelę į Poltavščiną: šitie patys medžiai, pieva… Ačiū už tai, kad gavau galimybę pamatyti šią savo gimtinės pjesę ir už tai, ką jūs dėl mūsų darote. Didelis ačiū Vilniui ir Lietuvai už visą palaikymą, pagalbą ir už tą dvasinį santykį, kurio nei vienoj kitoj Europos šaly, mano nuomone, ukrainiečiai negauna, kaip čia. Finansinės pagalbos sulaukiame, taip, bet dvasinis palaikymas tiktai Lietuvoje.“ 

 

Šiemet LRDT pirmąsyk ėmėsi svarbios misijos – tapti laidininku į kitas kultūras, atrasti nepažintas meno teritorijas ir naujas kūrėjų asmenybes per festivalį, skirtą kitos šalies dramaturgijai. Nuo 2022 metų kiekvieną birželio mėnesį LRDT kvies Lietuvos teatro žiūrovus pažvelgti į kultūrą, literatūrą, meną ir teatrą per vis kitos šalies ir jos nacionalinės dramaturgijos prizmę.

 

Įgyvendinus projektą teatro repertuarą kasmet papildys nauji autoriai, nauja estetika, suteikiant ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Ukrainos režisieriams – kūrybinę terpę realizuoti savo meninius siekius ir praplėsti savo kultūrinį akiratį, dirbant su vis kitokios šalies dramos kūriniu. Kitais metais LRDT planuojami festivaliai „Mes – Prancūzija“, „Mes – Lenkija“.

 

LRDT informacija, Ingos Juodytės nuotr.

 

 




grįžti atgal