Aleksandros Metalnikovos „(Ne)Paprasta istorija

Aleksandros Metalnikovos „(Ne)Paprasta istorija": džiaugiuosi, kad pasilikome Lietuvoje

Aleksandros Metalnikovos „(Ne)Paprasta istorija": džiaugiuosi, kad pasilikome Lietuvoje

Aleksandros Metalnikovos „(Ne)Paprasta istorija": džiaugiuosi, kad pasilikome Lietuvoje

Savo „(Ne)Paprastas istorijas“ pasakoja Lietuvos rusų dramos teatro aktorė Aleksandra Metalnikova, Lietuvos žiūrovams gerai pažįstama savo darbais teatre ir kine bei dalyvavimu televizijos projektuose. Apie savo vaikystę Lietuvos atomininkų mieste Visagine, varnos vaidmenį pirmoje klasėje, tėvus, kurie nusprendė neišvykti iš Lietuvos, sportinę akrobatiką, Meilės paminklą, mylimą teatrą, ryšius su Sankt Peterburgu Aleksandra dalinasi su Delfi skaitytojais ir Rusradio.lt klausytojais.

 

– Šiandien mūsų viešnia – nuostabi aktorė Aleksandra Metalnikova. Gyvename tokiais laikais, kai pagaliau galime užsiimti mėgstamu dalyku ir mums už tai nieko nenutinka. Kaip suprantu, Tu turi du tokius mėgstamiausius dalykus šiandien – tai sportas ir teatras?

 

– Teatras, kinas, televizija. Tai tam tikri hobiai, pomėgiai. Manau, kad visose savo apraiškose galime jaustis daugiau ar mažiau laisvai.

 

– Gerai, pirmas klausimas. Ar apskritai esi perfekcionistė?

 

– Man nelabai patinka tas žodis „perfekcionistas“ iš tiesų. Gal pavadinčiau tai... žmogus, kuriam patinka kokybiškai atlikti savo darbą. Perfekcionizmas – jau pernelyg, ten nėra kažkokios asmeninės laisvės. Man išvis nepatinka šis žodis.

 

– Tavo gimtasis miestas – Visaginas, nors esi gimusi Rusijoje, Peterburge. Visaginas vis dažniau pasireiškia mūsų šalyje gerais pavyzdžiais: sporte, o dabar teatre ir kine – tavo dėka. Būnant penkerių metų galima prisiminti, kaip miestas atrodė tuo metu ir kaip atrodo dabar. Galima palyginti tuos pojūčius, kai atvykote su tėvais, su tuo, kas keičiasi arbe nesikeičia šiandien.

 

– Tiesą sakant, labai gerai atsimenu miestą, kai buvau maža. Tiesiog yra tokių ryškių įdomių prisiminimų, pavyzdžiui, kaip su mažu bidonu bėgi į kitą kelio pusę pirkti pieno, kai dar būdavo pienovežiai automobiliai ir pieno nebuvo parduotuvėse. Štai tokie visokie dalykai. Visaginas apskritai toks labai įdomus miestas, į kurį savo laiku statyti atominę elektrinę susirinko labai daug talentingų žmonių iš visos Sovietų Sąjungos. Tuo metu mieste gyveno labai išsilavinę žmonės, inteligentiški, intelektualiai išprusę. Buvo tokia bendruomenė, kurioje negalėjai užaugti kitokiu žmogumi. Tu tiesiog siekei būti sėkmingu, talentingu, kažkaip save išreikšti ir taip toliau.

 

Dabar situacija kiek kita, nes daugelis šių žmonių po elektrinės uždarymo išvyko, atvyko kiti žmonės. Nepaisant to, miestas auga, vystosi. Šių dienų žmonės, kurie valdo, jauni žmonės labai stengiasi šiam miestui  viską padaryti maksimaliai, kad jis klestėtų ir toliau džiugintų Lietuvą.

 

– Visaginas. Dar kiek apie jį. Tavo tėvai atvyko dirbti atominėje elektrinėje?

 

– Taip.

 

– Kokia jų profesija?

 

– Mano tėtis dirbo su transformatoriais. Inžinierius. Mano mama daugiau dirbo prie statybų, bet irig atominėje elektrinėje, jie ten dirbo visą gyvenimą.

 

– Ir štai viskas staiga pasikeitė, ir viena šalis pavirto į 15 šalių. Ar Jūsų šeimoje buvo svarstymų, ką daryti toliau? Ar žinai kažką, kodėl jie nusprendė pasilikti?

 

 – Kiek pamenu, 1991 metais tikrai vyko pokalbiai apie tai, ką toliau daryti: išvykti atgal į Rusiją ar pasilikti Lietuvoje? Tėvams net siūlė butą Rusijoje, kad jie galėtų ten grįžti, bet aš džiaugiuosi, kad jie nusprendė pasilikti čia. Nežinau, kaip susiklostytų mano pačios ir mano šeimos gyvenimas, jeigu būtume grįžę atgal. Tik džiaugiuosi, kad tėvai pasirinko pasilikti Lietuvoje.

 

– Ar turi kažkokių ryšių su Peterburgu? Nes man Sankt Peterburgas – tai mano giminių, mano vaikystės miestas. Tave iš ten išsivežė, bet... Kas nutiko vėliau? Tu ir Peterburgas?

 

– Tuoj papasakosiu. Ryšys su Peterburgu labai dažnas iki šiol. Ten liko giminės ir, kol buvo „laisvos“ sienos, stengdavomės kas mėnesį nuvažiuoti pas senelę. Štai iki pernai metų, kiek turėdavau galimybių per atostogas visada stengdavausi nuvykti į Sankt Peterburgą aplankyti senelę, kol ji buvo gyva. Tai buvo gan dažnos kelionės. Dabar tikriausiai bus retesnės. Sankt Peterburgas – tai teatrai, tai menas. Jei vyksti ten vasarą, tai visada įkvėpimas, tai labai gražus miestas. Nežinau, seniau neįsivaizduodavau savo gyvenimo, jei bent kartą per metus nenuvykdavau ten. Juk tai baltosios naktys, pakeliami tiltai, jūra, smėlis. Visa tai labai nuostabu.

 

– O aš nuo vaikystės prisimenu dar vieną dalyką, kad visi Lietuvos gyventojai, kurie atvažiuodavo į Peterburgą, pajusdavo kažkokią visai kitokią atmosferą, apie kurią ir tu kalbi. Kažkaip su peterburgiečiais labiau draugaudavo nei su maskviečiais. Juk Maskvoje tikrų maskviečių mažai. Štai tie šilti santykiai išlieka. Dar žengsime žingsnelį į tavo vaikystę. Viskas, ką pavyksta sužinoti apie tave iš to, kas parašyta, išspausdinta. Tu kažkaip ypatingai kalbi iš pradžių apie sportą, paskui apie muziką ir apie tai, kaip tuo užsiėmei vaikystėje. Mes juk žinome, kad Visagine yra nemažai būrelių, baseinas ir sportas. Iš ten turime ir irkluotojų, ir plaukikų. Ar tau apie tai liko šiltų vaikystės prisiminimų? Nežinau, apie sportą, muziką? Ar tai iškyla atsiminimuose?

 

 – Atmintyje tai iškyla labai dažnai, galiu pasakyti, kad į sportą nuėjau, kai man buvo šešeri, nes buvo gan dažnai sergantis vaikas. Tėvai kažkaip stengėsi išspręsti šį klausimą ir nuvedė mane į akrobatiką. Kai pradėjau sportuoti, nustojau sirgti – visai. Dešimt metų, kol lankiau akrobatiką, nesirgau. Per tą laiką pavyko pasiekti kandidato į sporto meistrus lygį. Šokinėdavau ant takelio:  flekai*, salto, įvairūs suktukai, dvigubas salto. Mūsų akrobatai vykdavo į Europos, pasaulio čempionatus. Vykdavo labai daug įvairių varžybų, buvo labai stipri sporto mokykla. Nežinau, kaip dabar klostosi jos gyvenimas, bet man ji davė labai daug. Netgi šiandien dar galiu spektakliuose naudoti kai kuriuos dalykus, kuriuos išmokau vaikystėje. Vaikščioti ant rankų iki šiol galiu, kažkokius špagatus ir tiltelius, nepaisant to, kad nebesu jauna panelė.

 

– Esi labai trapi, tai kitas klausimas!

 

– Na, taip. [juokiasi]. Viskas liko! Raumenų atmintis iš tiesų viską laiko kūne. Galbūt net sugebėčiau kokius nors flekus atlikti, tiesiog nerizikuoju. Štai neseniai apsilankėme batutuose, tai – hop – padariau salto lyg per visą 20-ies metų pertrauką tą ir būčiau dariusi. Taip įdomu save stebėti.

 

– Baigti mokyklą Visagine, įstoti į teatro mokyklą. Beje, tai nuostabi istorija, kad mūsų teatro mokykloje buvo būtent šis rusakalbis kursas. Nemažai žmonių iš ten dabar tikrai rimtai dalyvauja šalies gyvenime. Tie, kurie „praėjo“ būtent Rusų dramos teatrą. Vėliau žmogus eina į „X Faktoriaus“  atranką. Noriu tavęs paklausti: 2013 metai,  „X Faktorius“, ir tu eini į atranką, kaip jauteisi? Kodėl apie tai pagalvojai? Atėjo rusakalbė mergaitė į lietuviško „X Faktoriaus“  atranką.

 

– Labai daug dalykų mano gyvenime vyksta spontaniškai, sakykime. Kai labai ilgai negalvoju, neprognozuoju, kaip bus toliau, o tiesiog pasiduodu impulsui, noriu ir darau. Su „X Faktoriumi“ nutiko panašiai, nes dar iki mano įstojimo į Muzikos ir teatro akademiją Rusijos kanalai transliuodavo šou „Fabrikas“. Aš jį žiūrėdavau ir visada svajodavau, kaip puiku štai taip dainuoti. Kai Lietuvoje pasirodė pirmas „X Faktorius“, aš net ilgai nesvarsčiau, o iš karto užpildžiau anketą ir išsiunčiau. Na, galvojau, kas bus, tas, juk tai tik anketa, gali net neatrinkti. Jau kai buvau pakviesta į atrankos turus, jau kai praėjo atrankos turai televizijoje, tu patenki į finalus, tai buvo kažkas „kosminio“. Iš tiesų, kai pildžiau anketą, nesitikėjau, kad pateksiu taip toli, kad pasieksiu finalą ir tapsiu trečia. Net nesvajojau.

 

– Vėliau buvo pauzė, ir tu daugiau laiko tikriausiai skyrei teatrui? Dar du dideli tavo gyvenimo epizodai, kad tu vėl pirmuosiuose puslapiuose. Paskui, kai dirbai teatre po „X Faktoriaus“, žmonės ėmė labiau kreipti dėmesį, galbūt ateidavo ir sakydavo, kad tavimi susidomėjo ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip aktore. Kokia lietuvių publikos reakcija?

 

– Pasakyčiau taip. Tikriausiai su televizija pokalbis trumpas. Kol esi ekrane, tave prisimena. Kai tik dingsti iš ekrano, tave tuojau pat pamiršta. Išlieka galbūt vienetai, iš tūkstančio šimtas žmonių, kurie tave prisimins kaip pirmeivį ir kurie tikrai ateis į teatrą, nes kažkur tavimi susidomėjo, pamatę kokiame nors priojekte.

 

– Ar teatrui buvo naudingas televizijos projektas? Dažniausiai režisieriai, vadovai, meno vadovai labai „pavydžiai“ žiūri į tai, kad aktoriai išeina už teatro ribų ten, kur bus matomi, ir dėl uždarbio.

 

– „X Faktorius“ nebuvo uždarbis. Tai neapmokamas projektas. Manau, teatrui didelis privalumas, kai jo aktoriai pasirodo kažkur kitur ir daro netiesioginę reklamą, už kurią nereikia mokėti. Žmonės mato ir girdi – Rusų dramos teatras, žmonės ieško informacijos apie šį žmogų ir ateina į spektaklius.

 

– Mūsų Rusų dramos teatras yra unikalus. Dabar jis išgyvena dar vieną atgimimą: nauji pastatymai, nauji darbai. Tikriausiai tai labai vertinga, kad Lietuvoje veikia teatras. Tiesiog atkreipiau dėmesį į vieną tavo citatą: „Oi, aš net nežinojau, kai stojau į kursą, kad Lietuvoje yra teatrų.“ Štai ši frazė. Ar dabar mes turime Rusų dramos teatrą? Tavo nuomonė kaip aktorės, ar verta ateiti į teatrą?

 

– Manau, rusų teatras dabar egzistuoja. Vienareikšmiškai. Turime daug gerų spektaklių, kuriuos žiūrovams reikėtų pamatyti.

 

– Tada esu priverstas paklausti apie tavo monospektaklį, nes jau apie jį kalbame. Galbūt dabar, artimiausiu metu jo nėra repertuare, bet vis tik...

 

– Taip, mes retai vaidiname.

 

– Tai – didelis iššūkis. Aktoriaus kūrybos laikotarpis, kai prieini prie monospektaklio, nes žmonės ateina būtent pas tave. Tai tavo kūrybinis susitikimas su žiūrovais. Kaip tau tokia patirtis?

 

– Tai labai vertinga patirtis. Tai, sakykime, atsistoti ant kito laiptelio. Tai, pirmiausia, iššūkis sau. Tai baisu, galiu pasakyti vienareikšmiškai. Kas kartą prieš spektaklį kažkaip labai jaudinuosi. Tačiau šis darbas mane kažkuo ir praturtino, nes dirbdama su šia medžiaga turėjau surasti labai daug informacijos, pasinerti į šią istoriją, pamėginti pajusti, kaip žmonės galėjo visą tai išgyventi. Tarp mano tėvų draugų buvo žmonių, kurie tiesiogiai buvo Černobylio atominėje elektrinėje, kurie vėliau persikėlė į Visaginą ir ten gyveno. Visa tai kažkaip labai artima. Pasirinkę statyti spektaklį būtent šia tema, manau, neapsirikome, nes tai tokia tema, kuria retai kalbama, bet kuria kalbėti tikriausiai vis tik reikia, kad žmonės nepamirštų, kas gali nutikti, kokios griaunamosios jėgos egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų veiksmų. Apie vertybes... Pirmiausia, spektaklis yra apie vertybes, apie meilę, apie žmones, apie mažą ir trapią moterį, kuri mėgino sukurti stebuklą savo rankomis, bet, deja...

 

– Aktoriaus profesija iš dalies nedėkinga. Kita vertus, kas aktoriui yra ne finansiniai, ne materialūs dalykai, tai, ką jis gauna atgal? Kokių asmens bruožų žmonės gali ir ar verta mokytis aktorinio meistriškumo Lietuvoje, tavo nuomone?

 

– Manau, kad jeigu yra noras šiai profesijai, mokytis, žinoma, verta. Tačiau reikėtų žinoti iš karto, kad finansiškai čia nebus labai gerai, nes teatruose, deja, algos nedidelės. Aktorius gali uždirbti daugiau filmavimo aikštelėse, televizijoje ir taip toliau. Tai yra teatras – tai toks didelis altruizmas, pokalbis su žiūrovais, kai tu nori kažką pasakyti spektakliu, perteikti kažkokią vertingą informaciją, kurią įdedame kartu su režisieriumi, dramaturgu. Žiūrovai žiūri ir kažką sau vertinga išsineša. Pavyzdžiui, jeigu mano dukra norėtų stoti į teatro studijas, aš jai tikrai nupasakočiau visus už ir prieš, bet rinktųsi ji pati. Jeigu ji eitų studijuoti, tai ji eitų studijuoti.

 

– Kaip suprantu, penkerius ar šešerius metus ji dar turi iki to laiko. Tu gali pamąstyti, ar verta...

 

– Taip [juokiasi]. Manau, ji pasirinks teisingai.

 

– Labai svarbūs žmonės aktoriaus gyvenime – režisieriai. Lietuvos režisieriai gana populiarūs, žinomi, gana gilūs savo darbuose. Lietuvos teatro lygis visada buvo labai aukštas, ar jis išlieka? Ar tebėra štai ta Lietuvos teatro „razina“? Ar tu jos jau ieškai? Randi? Ar skiriasi tai, kaip tave ir tavo aktorės darbą suvokia Rusijoje? Ką tau davė Lietuva ir jos režisieriai?

 

– Lietuva davė labai daug. Lietuva mane užaugino, išugdė, suteikė pagrindą, išsilavinimą, davė man gyvenimą, taip pasakius. Žodžiu, Lietuva davė daug. Darbas su Lietuvos režisieriais – tai vėlgi mano kaip profesionalės formavimasis. Man, ačiū Dievui, pasisekė šia prasme, nes turėjau galimybę padirbėti su daugeliu režisierių, su daug gerų režisierių ir ne tik mūsų šalies, bet ir Rusijos režisierių. Tai buvo projektas Latvijoje, kai dirbau su režisieriumi iš Maskvos R. Kozaku. Tai buvo įvairūs projektai, kai vykdavome į stažuotes Maskvoje. Dirbome su labai įžymiais žmonėmis pastatyme ir dirbtuvėse. Kalbant apie Lietuvos režisierius, dažniausiai tai būdavo Jono Vaitkaus pastatymai. Šis režisierius turbūt daugiausiai suteikė man profesionalaus stabilumo, nes dirbti su juo visada būdavo įdomu. Ne itin paprastas paieškų kelias, nes medžiaga visada būdavo sudėtinga. Tačiau tai toks režisierius, kuriam svarbus režisieriaus ir aktoriaus bendradarbiavimas. Visada vyksta bendras kūrybinis procesas, kai režisierius neprašo tik atlikti tai, ko jis nori, o kai režisierius „atsispiria“ nuo aktoriaus, priima jo pasiūlymus, eina paskui jį ir šiek tiek nukreipia. Tada pavyksta puikiai, nes tu esi šio spektaklio kūrimo bendraautorius, o ne tiesiog atlikėjas „atsistok čia, pasuk galvą į kairę...“ Tai nužudo visa, kas gyva, iki pašaknų. (...)    

 

Nuotrauka © DELFI / Andrius Ufartas

 

Originalus šaltinis "(Не)Простая история" Александры Метальниковой: я рада, что мы остались в Литве - RU.DELFI

 

 




grįžti atgal