10/09/21

Lietuvos rusų dramos teatre – paroda apie Lietuvos žydų gyvenimą

Prieškario Lietuvos žydų meno, literatūros, knygų leidimo, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos temos atsispindi kompaktiškoje dokumentinėje parodoje anglų kalba „Reflections in a Shuttered Mirror“ („Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“). Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) fojė ši paroda palydi 76-ojo kūrybinio sezono pradžią ir spektaklio „Atminimo malda“ žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo kūrinių motyvais premjerą.

 

Parodos įvadinis tekstas teigia: „Ar galime šiandien vaizduotėje atkurti tokią Lietuvą? Arba tokį Vilnių, apie kurį 1920 m. hebrajų kalba rašė poetas Zalmanas Šneuras: „Vilna, močiutė mano didžioji, žydų tautos sostine / Tremties Jeruzale, šiaurėje įsikūrusios senosios tautos paguoda!“

 

Paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ atskleidžia dalį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo judaikos spausdintinio ir rankraštinio palikimo. Parodos pradžioje panaudota nežinomo fotografo nuotrauka – joje užfiksuota įprasta diena Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme, per kurį, nekreipdamas dėmesio į nerūpestingai žaidžiančius berniukus, eina garbus dievobaimingas vyras. Nuotraukos vaizdas yra pažeistas, tarsi primenant, jog negalime įsivaizduoti, kad mums visapusiškai atsivėrė prieškario Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimas, ir juo nostalgiškai grožėtis. Parodoje pristatomi tik kai kurie brangūs ir iškalbingi šios praeities fragmentai bei iškilios asmenybės“.

 

Kilnojamą ekspoziciją parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centras. LRDT dėkoja Nacionalinei biblioteka ir šiam centrui už bendradarbiavimą ir vertingų jame saugomų eksponatų parodos paskolinimą. Nuoširdžiausia padėka – Judaikos tyrimų centro vadovei dr. Larai Lempertienei, kuri dalijosi informacija ir visapusiškai padėjo konsultuojant.

 

Paroda teatro antrojo aukšto fojė veiks iki rugsėjo 27 d.

 

Nuotraukoje – Babilono Talmudo traktatas Pesakhim (hebr. Pesach šventė), išleistas leidyklos „Romm“ ir spaudos matrica. Vilnius, 1902 m.

 

LRDT informacija

. . . skaityti toliau

09/09/21

LRDT naujas sezonas: žmogiškumo temos, apie kurias norisi ne tiesiog kalbėti, bet šaukti

 

Jurgita Jačėnaitė, Bernardinai.lt 2021 09 07

 

Su nauju vizualiniu įvaizdžiu, užtvirtintu oranžine spalva, su atnaujinta interneto svetaine, nauja energija ir idėjomis Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) pradeda naująjį sezoną. Rugsėjo 11 ir 12 d. čia įvyks režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Atminimo malda“ pagal dramaturgo, scenaristo Grigorijaus Gorino pjesę premjera.

 

G. Gorinas „Atminimo maldą“ parašė 1989-aisiais Maskvos „Lenkomo“ teatrui pagal žydų literatūros klasiko Šolomo Aleichemo (Solomono Rabinovičiaus, 1859–1916 m.) kūrinio „Tevjė pienininkas“ motyvus. Spektaklį tąsyk Rusijoje statė režisierius Markas Zacharovas, garsiam aktoriui Jevgenijui Leonovui skirtas pagrindinis Tevjė pienininko vaidmuo tapo paskutiniu jo gyvenime.

 

Spaudos konferencijoje, skirtoje Lietuvos teatro scenoje pirmąkart statomam spektakliui „Atminimo malda“, režisierius V. Gurfinkelis pasidalijo mintimis, kokiomis aktualijomis šis darbas susisieja su dabartimi ir kokių apmąstymų kelia vietos atžvilgiu – žinant, kad netoli Lietuvos rusų dramos teatro kadaise buvo istorinis žydų kvartalas.

 

„Žmogus, patiriantis priespaudą, visada svajos apie laisvę, visada galvos, kaip pragyventi gyvenimą, kad būtų žiedas tarp praeities ir ateities. Galvos apie tai, kad toje grandinėje niekas nesutrūktų. Galvos, kaip neiššvaistyti, nepamesti jam įduotos saujelės druskos ir ją perduoti ateinančiai kartai. Žinoma, mes naudojame kai kuriuos žanrinius elementus, susijusius su žydų kultūra, kita vertus, aš puikiai suvokiu, kad Shakespeare’as tik tada tapo Shakespeare’u, kai liovėsi būti tiesiog anglas vaikinas. Lyg jo požiūrio į pasaulį kampas būtų pasikeitęs. Lygiai taip pat ir su Šolomu Aleichemu. Tačiau Gorinas į pasaulį žvelgė jau kitomis akimis, ir praėjus trisdešimčiai metų nuo šios pjesės premjeros mes irgi savaip žvelgiame į šį pasaulį. Šioje vietoje supranti, kaip arti Aušvicas, koks tragiškas buvo XX amžius ir koks ne mažiau tragiškas yra XXI amžius“, – artėjant premjerai svarstė LRDT vyr. režisierius V. Gurfinkelis.

 

Jis teigė besitikintis, kad šis teatro sezonas žiūrovus sudomins savo turiniu ir turiningumu, nes pasaulio pramogos prieinamos ne vien teatrui, o kai esi jame, norisi ne prasiblaškymo, o turinio.

 

„Kuo beprasmiškesnis tampa pasaulis, tuo daugiau iš teatro norisi turinio, – sakė V. Gurfinkelis. – Dėl to šiame sezone – ir didžios pjesės, ir labai rimta režisūra, ir, mano požiūriu, svarbiausios žmogiškumo temos, apie kurias norisi ne tiesiog kalbėti, bet šaukti. Nes šiandien žmogiškumas taip išpurvinamas tų visų socialinių, politinių dalykų, kad pasidaro baisu nuo žmogaus. Norėtųsi, kad esminiu ženklu dabar taptų žmogus, laikantis pasaulį.“

 

G. Gorino „Atminimo maldos“ veiksmas vyksta XX a. pradžioje, Rusijos imperiją purto neramumai: karas su Japonija, 1905–1907 m. pirmoji Rusijos revoliucija su žydų pogromais, naujos Konstitucijos priėmimas ir permainos. Jos pasiekia ir atokų Ukrainos Anatovkos miestelį, apgyvendintą rusų, ukrainiečių ir žydų. Anatovkoje su savo šeima ir penkiomis dukromis gyvena ir vargšas pienininkas Tevjė – išmintingas, religingas žydas. „Atminimo malda“ persmelkta archajiškos žydiškos išminties ir unikalaus, kartu liūdno ir juokingo humoro, leidžiančio įveikti dažnai nežmoniškus sunkumus.

 

„Pasakysiu taip, – svarstė V. Gurfinkelis. – Tos pražudytos sielos, kurios šiandien kamuojasi besiblaškydamos visame pasaulyje, yra su mumis susijusios. Šis spektaklis – ir apie visas pražudytas nelaisvas sielas. Svarbiausias dalykas – kaip atiduoti vaikams daugiau, negu galime, ir kaip žūtbūt padaryti jų gyvenimą laimingą. Tai, žinoma, susiję ir su šiuo kraštu. Negali būti nesusiję. Sklaidant tuos kūrinio puslapius galima numirti – nesuprantu, kaip nestoja širdis tiems, kurie dirba su archyvine medžiaga. Vis dėlto teatre svarbūs apmąstymai apie žmogaus sielą. Nesame nei istorikai, nei politikai – mes galvojame, kaip mums šiame pasaulyje išgyventi, save išsaugoti ir nenukentėti.“

 

LRDT vadovė Olga Polevikova V. Gurfinkelio režisuotą „Atminimo maldą“ vadina dideliu, gražiu ir giliu spektakliu – tokiu, kokio šiandienai labai reikia.

 

Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Irena Jarutis, kompozitorius – Vitalijus Istominas, choreografė – Irina Tkačenko. Spektaklyje vaidina Viačeslavas Lukjanovas, Jevgenija Gladij, Valentinas Novopolskis, Jurijus Ščiuckis, Sergejus Zinovjevas, Larisa Popova, Juliana Volodko, Jelena Orlova, Jevgenija Karpikova ir kt. Dviejų veiksmų spektaklis bus vaidinamas rusų kalba su lietuviškais titrais.

 

Šį sezoną LRDT dar laukia režisieriaus Algirdo Latėno darbas „Filomena Morturano“ pagal Eduardo de Filipo pjesę; spektaklis pagal Romaino Gary knygą „Gyvenimas dar prieš akis“; programa ir skaitytojų klubas vaikams. Kitąmet Diana Dobreva iš Bulgarijos čia statys spektaklį pagal Euripido „Medėją“, o vokiečių režisierius Andreasas Mercas – pagal Bertoldą Brechtą.

 

Originalus šaltinis LRDT naujas sezonas: žmogiškumo temos, apie kurias norisi ne tiesiog kalbėti, bet šaukti - Bernardinai.lt

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

. . . skaityti toliau

20/08/21

Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) naują 76-ąjį sezoną 2021 m. rugsėjo 11 ir 12 d. pradės režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio premjera „Atminimo malda" pagal garsaus komediografo, dramaturgo ir scenaristo Grigorijaus Gorino pjesę. Nuo 2021 m. LRDT vyriausiojo režisieriaus pareigas einančio V. Gurfinkelio kūrybinėje biografijoje tai jau penktas „Atminimo maldos“ sceninis pastatymas.

 

Režisierius sako, kad jam nuolatinis grįžimas prie „Atminimo maldos“ yra absoliučiai kūrybinė gyvenimo tema, nepaprastai sunki, nes reikia suprasti, kaip šiandien statyti „Atminimo maldą“, kad ji būtų paklausi ir aktuali. Kviečiame paskaityti interviu su premjerinio spektaklio režisieriumi V. Gurfinkeliu.

 

Grigorijaus Gorino pjesė „Atminimo malda“ Šolom Aleichemo kūrinio „Tevjė pienininkas“ motyvais parašyta daugiau kaip prieš 30 metų, bet Lietuvoje niekada anksčiau nebuvo statyta. Vladimirai Lvovičiau, įdomu, kodėl Jūs pasirinkote šią pjesę, o ne originalų Šolom Aleichemo kūrinį su savo inscenizacija?

 

Mes taip mylime savo vaikus, jog trokštame, kad jie būtų tokie kaip mes. Norime jiems savo laimės, siekiame perduoti jiems savo ateitį. Bet mūsų vaikai kitaip žvelgia į pasaulį, ir tomis minutėmis, kai išyra šeima ir visuomenė, mūsų pačių vertybės ir mūsų vaikų vertybės dažnai nesutampa. Šia prieštara remiasi mūsų pasaulis ir Šolom Aleichemo kūrybos pasaulis. Tai neįtikėtina tema, absoliučiai amžina, nepaaiškinama nei mados, nei aktualumo sampratomis, čia nereikia ieškoti šiuolaikiškumo.

 

Man Šolom Aleichemo kūrinys nėra nei pjesė, nei spektaklis – man tai amžina dingstis kalbėtis su savo seneliais. senelėmis. proseneliais ir... su savo vaikais.

 

G. Gorinas labai tiksliai pajuto esminį mūsų laiko dramatizmą – šiandien tai skamba lygiai taip pat, kaip ir prieš 120 metų, skambės taip pat ir po dviejų šimtmečių.

 

G. Gorino pjesę statėte ne kartą Rusijoje. Kas paskatino imtis šio kūrinio čia, Vilniuje?

 

Kaip statyti „Atminimo maldą“ šiandien, kad ji būtų paklausi ir aktuali? G.Gorinas yra koncentracijos meistras – juk satyrikų, komikų, dirbančių scenoje, žodis yra išbaigtas kaip, pavyzdžiui, vištos kiaušinis. G. Gorino kūriniuose nėra tuščių, nesuformuluotų frazių, kurias būtų galima pakeisti. Kiekvienas jo žodis, kiekviena frazė – tai išbaigtas kūrinys. Tai nuostabus dramaturgas, iškėlęs daugybę asmeniškų temų bei parašęs kūrinių, kurie tvirtai remiasi į amžinas temas, ir tai yra jo žavesys.

 

Vilnius praeityje vadintas Šiaurės Jeruzale, čia gyveno tūkstančiai žydų litvakų, bet po Holokausto tragedijos tai jau dingęs pasaulis. Kaip Jūs asmeniškai jaučiatės dabar gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje, lankydamasis jo senamiestyje, buvusiame žydų geto rajone?

 

Genetiškai tarsi prisimenu savo senelės jausmais ir protu, kad čia buvo geriausia vieta žydams gyventi  ir kad čia atsitiko baisiausia. Tai, kaip čia gyveno žydai litvakai, buvo nuostabu – jie galėjo siekti išsilavinimo, gyventi savo religinį gyvenimą, atlikti savo ritualus – čia mes buvome lygūs tarp lygių. Bent jau lyginant su kitomis tuometinės Rusijos imperijos vietomis, Lietuva buvo gana saldi vieta. Bet tai, kas čia įvyko Holokausto metu, yra baisi žaizda, ji tebekraujuoja. Tokia atgaila, kokią atliko Vokietija ir kuri ją pavertė tokia stipria šalimi, šitokios atgailos Lietuvoje, kaip suprantu, nebuvo. Žinau apie visas dramatiškas pastarųjų dešimtmečių istorijas, susijusias su vienos ir kitos pusės pasisakymais, ir visiškai tikiu, kad tiesa nugalės ir teisingumas triumfuos, tačiau pasakyti, kad Holokausto tema baigta ir taškas padėtas ne tik ties paminklais ir atminimo lentomis, bet ir ties čia gyvenančiais žmonėmis, – to pasakyti aš negaliu.

 

Kaip ši Rytų Europos žydų tragedija atsispindi G. Gorino pjesėje pagal Šolom Aleichemą Jūsų statomame spektaklyje? Esate sakęs, kad G. Gorino pjesėje dera juokinga komedija ir gilus dramatizmas.

 

Viena vertus, Šolom Aleichemas iškelia nacionalinę temą, o kita – jis tiesiog kalba apie amžinus žmogaus poreikius ir skausmus, nes savi ir svetimi – tai amžinas bet kurios žemės skausmas. Šiuo požiūriu Lietuva nėra unikali, nes praktiškai bet kuriame pasaulio taške yra žmonių, kurie sako: tai mūsų ir daugiau niekieno. Reikia porą tūkstantmečių klajoti po pasaulį be savo namų ir valstybės, kad suprastum, jog pasaulis nepriklauso niekam, kad jis absoliučiai vienintelis ir bet kokią tvorą aplink bet kurį žemės tašką geriau nugriauti...

 

Kiekviena vieta ir laikas turi savo žvilgsnį į literatūrą. Tikra laimė, kai literatūrinė medžiaga suteikia priežastį rimtai pamąstyti apie gyvenimą, apie pasaulį. Išvis netikiu, kad juokas pro ašaras yra protingas. Netikiu pramoga vardan pramogos, be pažinimo. Imuosi medžiagos, kuri suteikia progą pažinti.

 

Jūsų ankstesni „Atminimo maldos“ pastatymai išsiskyrė savo apimtimi – daug aktorių, kostiumų, sudėtingos dekoracijos. Kokią spektaklio viziją Jums norėjosi įgyvendinti LRDT?

 

Man rodos, kad spektaklio dydį lemia ne artistų skaičius, o problematikos aprėptis, ir tik ji. Man atrodo, kad galima imti vieną artistą, dėžutę degtukų kaip dekoraciją ir papasakoti apie pasaulio sukūrimą, o galima suręsti milžiniškas dekoracijas ir nepasakyti nieko apie tai, dėl ko gyvena žmogus. Ne tai yra spektaklio dydis. Kuo galime paveikti žiūrovus? Mes veikiame ne protą, bet jausmus. Perpildytas jausmų, žmogus išeina iš teatro ir jame gimsta savos mintys. Jei teatras transliuotų mintis, tai jis būtų lygus bibliotekai arba muziejui, betgi scenos menai transliuoja ir pažadina jausmus.

 

Tevjė ir jo žmonos Goldos vaidmenyse pamatysime gana jaunus aktorius Viačeslavą Lukjanovą ir Jevgeniją Gladij.

 

Einu rizikingu keliu, nes dažnai Tevjė ir Goldos vaidmenis skiria rimto amžiaus žmonėms, nes manoma, kad išmintis pasiekiama sulaukus garbių metų. O kas yra išmintis – tai protas ir gerumas, nes protas be gerumo yra gudrumas. Mūsų spektaklyje Tevjė ir Golda yra jauni artistai, nes man labai norisi, kad visi suprastų – Golda, graži jauna moteris, be laiko miršta, ir žiūrovai turi matyti, kaip gyvenimas laužo jauną, gražų žmogų. Kita vertus, šioje pjesėje nėra antraeilių vaidmenų, ir mes labai stengiamės, kad visi vaidmenys būtų absoliučiai išbaigti, tai labai svarbu.

 

Kokios mintys ir palinkėjimai sukasi greitai pasirodysiančio spektaklio režisieriaus galvoje?

 

Pastaruoju metu ne kartą mintimis grįždavau prie satyriko ir išminčiaus Michailo Žvaneckio žodžių. Jeigu jums nepatinka filmas – išeikite, jei jums neskanus patiekalas – nevalgykite jo, jei jums nepatinka knyga – nebaikite jos skaityti. Jeigu jums nepatinka spektaklis – išeikite nelaukdami pabaigos, nešvaistykite savo gyvenimo nereikalingam mandagumui, elkitės tik taip, kaip jums liepia širdis. O mes pasistengsime pakviesti jus dialogo, kuris bus svarbus ir jums, ir mums ir kuris turi likti širdyje ilgam.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Laura Pačtauskaitė

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

. . . skaityti toliau